Tamsi nuslinko prietspaudos sloga.
Ir žmonės džiaugsmo skrend sparnais
aukštyn, kur laukia jų dangaus šviesa
pasveikinti nebepriklausomais.

O ką tai reiškia? Nors visi atjaustų!
Ar kad nebreikia vergauti kitiems?
Kad nebėra nežmoniškų valdovų
ant sprando vargšams jodinėt žmonėms?

Ar tai, kad patys gali viešpatauti?
Bet ką vargužiai veiks tam pašaukti?
Gal ims pavergt kitus, net savo brolius,
ir girsis savo nepriklausomybe!

Ar, kad kaip ūpas liep, galės gyventi?
Sukyla šis, ir linksminas smagiai.
Vėl atpučia kitaip, ir linkst giliai.
Kokia tai būtų jųjų viešpatybė?

Ne! Vien, kam nepriklausomi, svarbu.
O ir tik tėr atsakyms viens teisingas:
Kad būtume tikrai priklausomi
tam, kas teisu, kas gera ir gražu.

Iš to atplūsta džiaugsmas ir gyvybė,
pakyla neįveikiama galia,
tvirtėja širdys, tarpsta žmoniškumas,
pati aukštoji nepriklausomybė.

Senai pasaulyj ši žinia gyva.
Daug vargęs kart kilnus žmogus ištyrė,
kas šiandien dar tūliems tikt pasaka,
kad summa libertas - Deo servire. ¹ )

¹ ) Augščiausioji dykybė – Dievui tarnauti

Darbymetis 1 1921 m.