Žmonija siekianti vienybės. Visas gyvenimas verčiasi jospi. O tai vadinama kultūra... Kultūra yra žmoniškumo prado įsigalėjimas mums žinomame pasaulyje. Ir kuo daugiau čia žmoniškumo, kuo daugiau jis čia reiškia, tuo pilniau žmonijos vienybė pasiekta. (Vydūnas. Darbymetis Nr. 9, 1925, 17p.)

Galima būtų pasakyti: kultūra yra dvasinės vienybės siekis.

Kultūra – tai gimties dalykų sutvarkymas. (Vydūnas)

Kultūra yra pagarba šviesai. (N. Rerichas)

Žmoniškumas yra žmogaus dvasios-sielos šviesos pasireiškimas.

Vadinasi, kultūra yra žmoniškumas.

Savo filosofijoje Vydūnas ypač pabrėžė tautos, valstybės svarbą žmogaus dvasinei raiškai. (V. Bagdonavičius. Vydūnas apie tautą ir valstybę)

Nutaustant menksta žmoniškumo galia.

Tarp žmoniškumo ir tautiškumo yra abipusis ryšys.

Tautiškumas yra ypatingas prigimtinis dalykas.

Šeima, giminė, tauta nėra savaime vertybės, – aiškina mąstytojas. – Jos tokiomis tiktai pasidaro, jeigu žmoniškumas jose gali reikštis ir tuo gyvenime įsigyti savo reikšmę. (Vydūnas. Raštai. T.1. P.497.)

Tautos yra labai ypatingos žmonių draugijos. Sielos kultūros žvilgsniu kiekviena turi savo uždavinį. Ir sielos, kurioms reikalinga vieną tikrą uždavinį spręsti, užgimsta toje tautoje, kurioj tas sprendimas galimas. (Darbymetis Nr. 8, 1924,14 p.)

Lietuvoje mąstytojas (Vydūnas) įžvelgė esant daug „jaunatvės pasitikėjimo ir jaunatvės galių“, buvo įsitikinęs, kad „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“. (Cit. iš: Vacys Bagdonavičius. Sugrįžti prie Vydūno. Vilnius: Kultūra. 2001, p. 422–423)

Tautai, sugebėjusiai tikrąjį žmoniškumą reikšti net didžiausiam varge, Amžinoji Apvaizda patikėjo kilnią misiją – žmoniškumu paveikti prieštaravimų draskomą pasaulį, būtent tai misijai atlikti ir esanti suteikta laisvė. (V. Bagdonavičius. Vydūnas apie tautą ir valstybę)

Tautos pradžioje siekiančios tapti laisvos, kad paskui galėtų teikti žmonijai savo sukurtus kultūros turtus, t.y. kad taptų ne tiktai bendrovėmis visokioms prekėms gaminti, bet žmoniškumui auginti ir tuo pasauliui kurt. (Vydūnas. Raštai. T.1. P. 286)

Tautos gyvata kultūrinama tų žmoniškų asmenybių, kurios įsigema į jos kraują. <..> Be abejonės ta tauta stovės ant aukščiausio žmoniškumo laipsnio, kurioj gyvens kilniausieji žmonės. (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 56-57 p.)

Taigi, siekdami aukštesnės kultūros, šviesesnės būties ir gražesnės ateities, turime sudaryti kuo labiau pritraukiančias sąlygas tautoje kilnioms asmenybėms įsikūnyti, kad tautos dvasios-sielos kultūra būtų joms patraukli ateiti ir pasireikšti.

Į savo tautą Vydūnas žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pačią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinį skaidrėjimą, į pasaulinį kultūros vyksmą. (V. Bagdonavičius. Vydūnas apie tautą ir valstybę)

Ateinančio į šį pasaulį žmogaus uždavinys yra tobulėjimas, kitaip tariant, apsireikšti savo dvasia-siela medžiagiškai, psichiškai, t.y. pasaulį atspindinčiai, ir dvasiškai. Bet štai žmogus kiekvieną kartą įsikūnija ne neaprėpiamoje ir atsietoje erdvėje, o labai aiškiose aplinkybėse: jam skirtoje šeimoje, tautoje, šalyje. Ir tai yra geriausios sąlygos jam tęsti savo amžinąją kelionę tobulėjant. Ne bet kaip, o kūrybingai. Ir štai jo paveldas, be kurio šios kelionės tąsa negalima: kūnas, gaunamas iš tėvų; gimtis; kraujas, paveldimas iš tautos per tėvus; psichinis gyvenimas (pasaulio suvokimas ir atspindėjimas); prigimta kalba; tauta bei gimtoji šalis. Ir tai yra prigimtinis pagrindas jo, tautos ir ypatingu atveju žmonijos kultūrai augtinti.

Įsivaizduokime, kad netenkame kai kurių prigimtinių pagrindų: kalbos ir tautiškumo. Kyla klausimas, ar tada bus galimybė ugdyti kultūrą? Jeigu taip, tai kokią gi ugdysime, jeigu nemąstysim ir nekalbėsim prigimta kalba, neatstovausim jokios tautos kultūros? Štai pažvelkime – ateina atsakymas: - o gi atstovausime bendražmogišką kultūrą. Ar tai įmanoma? Kultūra yra tuom ypatinga, kad ji atsiranda nei staiga, nei iš bet kur. O kodėl? Nes kultūra yra auginimo dalykas. Ir auginama ne bet kur, bet tautose. Be abejo, tautose vyksta ir priešingi reiškiniai, kai ima reikštis nekultūra.

Prigimtiniais pagrindais tautose šimtmečių bei tūkstantmečių bėgyje kultūra perduodama iš kartos į kartą. Kultūra tautoje pasireiškia per mokslą, meną bei dorą. Kitaip tariant, kai žmoniškumas pasireiškia šiose srityse. Genetiškai kultūrą atspindi prigimtas kraujas. Mąstysenoje kultūra pasireiškia kalba.

Bet kas vyksta, kai pradedama tolti nuo arba visiškai išsižadėti savosios prigimties? Arba, kai prigimtis žalojama bei ardoma? Atsakyti į šiuos klausimus galima labai paprastai vedų išmintimi: juo žmogus yra arčiau savo prigimties, tuo jis laimingesnis, o juo labiau jis tolsta nuo savosios prigimties, tuo jis yra nelaimingesnis. Kodėl? O gi todėl, kad tolstant nuo savosios prigimties, niaukiasi dvasios-sielos šviesa, kitaip tariant nyksta kultūra, o toliau jau pasireiškia nekultūra. Ir vietoj pažangos žengiama atžangos keliu.

Pažvelkime kad ir į kalbą. Tautos pamatinis akmuo yra jos kalba. Žmogui jo tautos kalba yra prigimta. Yra mišrių santuokų vaikai. Bet tautiškumas itin galingai perduodamas motinos krauju. Kodėl prigimtos kalbos svarba yra pamatinė? Nes joje įamžinta tautos būtovė, jos mąstysena, pasaulėjauta. Prigimta kalba yra tai, kas leidžia žmogaus sąmonės šviesai pasireikšti kalba geriausiai, galingiausiai. Būtent prigimtos kalbos mąstysena bei žodynas yra suvokiami dalyvaujant pačiai prigimčiai. Svetimos kalbos žodynas ir mąstysena tokios suvokimo galios nesuteikia. O ką mes darome su savo prigimta kalba? O gi elgiamės labai keistai. Sodrinam ją svetimžodžiais, taip vadinamais tarptautiniais žodžiais ir svetimų kalbų mąstysenos pasireiškimais. Turim savo prigimtosios kalbos atitikmenis, bet žingsnelis po žingsnelio juos keičiame kitų kalbų, kurios mums nėra prigimtos, žodžiais, ypač graikų, lotynų, slavų ir kitų. Prigimtos kalbos sodrinimas svetimų kalbų žodžiais ir mąstysena yra mūsų sąmonės šviesos temdymas. Nes mūsų sąmonės šviesa, jos suvokimas svetimų kalbų žodžiais ir mąstysena nepasireiškia taip šviesiai ir galingai kaip prigimta kalba. Vadinasi menksta ir pati mūsų kultūra.

Anot Vydūno, išmoktoji ne sava kalba gali išreikšti tik žmogaus paviršių, bet ne gelmę. O gelminiai dvasiniai dalykai neatsiejami nuo tautos.

Amžina ugnis turi liepsnoti kiekvieno žmogaus širdyje ir sieloje. Apie šią liepsną reikia turėti tikrą supratimą: ši liepsna gali gesti, ji gali liepsnoti. Jeigu žmogus piktą daro, tai ši liepsna niaukiasi, bet ji stiprėja, kada mes rūpinamės apgalvotai veikti savo tautos ir draugžmonių gerui. Bet ne visokiais būdais galima šią ugnį kurti ir sužadinti. Yra žmonių, kurie sako, kad kiekvienam žmogui tinka kitos tautos būdai save šviestis. Tas negalima. Tik prigimta kalba, prigimta kultūra gali mus kelti, ugdyti. Kiekvienos tautos pirmas reikalas naudotis savo kultūra. Paskui ji gali naudotis, priimti ir kitų tautų kultūrą. Tik taip ši ugnis gali stiprėti. Kurie ne savo protu protauja, tai kitas protas ims viršų ant jų. Jie vykdo kitų norus, tarnauja kitiems vergais. O žmogus turi būti sau žmogus. Tai yra šventa liepsna, kuri pareina iš pasaulio Kūrėjo. <..> Jeigu visos tautos to siektų, tai būt žmonijos laimė pasiekta. Todėl kurkime šią liepsną, ji yra dalis didžiausios amžinosios ugnies. (Vydūnas. Mūsų jaunimas Nr. 8, 1931.07.03 d. Iš kalbos per Jonines ant Rambyno kalno)

Tautai nesirūpinant dvasios-sielos kultūra, jai neužgimsta kilnūs žmonės. Tad tvirtinasi vis daugiau blogosios padėtys, ir vis menkesnės sielos čia užgimsta. (Darbymetis Nr. 8, 1924,14 p.)

Nesugebanti apginti savo kalbos, kultūros paveldo, istorinės atminties ir kitų jos savasties branduolį sudarančių pamatinių dalykų tauta praranda tapatybę ir yra tiesiog pasmerkta išnykti. (V. Radžvilas)

Tauta, turėdama savo užduotį ir pavedimą visumos vyksme, tam tikru atžvilgiu prilygsta gyvajai augumai, gamtiniam ūgliui, įsišaknijusiam absoliute. Tai augmeniškas visumos galių pasireiškimas, savotiškas žmogaus atitikmuo, turintis kūną, gyvybę, psichiką, mintis ir dvasią. (V. Bagdonavičius. Vydūnas apie tautą ir valstybę)

Kultūra yra auginimo dalykas. O tai, kas augimui ir auginimui yra būtina yra tam tikra dirva. Kultūrai tai prigimtinis pagrindas. Gyvybės raiškai būtinas prigimtinis pagrindas ir dvasinė galia. O dvasinė galia yra viduje ir jos šviesa pasireiškia iš vidaus. Būtent taip pasireiškia sąmoningumas. Taip pasireiškia ir tautos kultūra. Būtent iš vidaus per prigimtus dalykus. Kad toliau žengtume sąmoningumo keliu, t.y. sielos kultūros šviesos keliu, yra būtina jau turėti išsaugotą degančią amžiną ugnį, šviesų sąmoningumą. O tai yra sveikos tautinės pasaulėžiūros pagrindas. Tomet galima tvirtai stovėti ir santykyje su pasauliu aiškiai matyti, kas taurina kultūrą ir kas ją naikina. Visi išorės o taip pat ir vidaus reiškinai, kuriuos aptinkame besikėsinančius į prigimtinius pagrindus: prigimtą kalbą, tautiškumą, gimtį, tautos kultūrą, istorinę atmintį, būtovinę pasaulėžiūrą, šalį, jos gamtą, tautos genus ir pačią tautą yra pražūtingi kultūros gyvavimui, jos šviesai.

Ypač svarbu kultūros gyvavimui ir klestėjimui ne prigimtinius pagrindus žaloti, ardyti, naikinti ar kažkaip su kažkuo sulieti, juos keisti, bet elgtis atvirkščiai, t.y. juos saugoti, stiprinti, tvirtinti. Prigimtis tobulės tarpstant kultūrai, t.y. žmoniškumui, o žmoniškumas, kultūra stiprės puoselėjant prigimtį žmoniškumui apreikšti. Ir tai yra vienintelė išeitis pasaulio tautoms ir visam pasauliui. Žmoniškumą puoselėjančios tautos tarpusavyje santykiaus žmoniškais pagrindais. O tai bus kelias į tautų santykių darną ir vienybę. Kaip regėjo Nikolajus Rerichas - suskambės darnus pasaulinis tautų choras (straipsnis Tautų skambėjimas ). Tautų sielos kultūrų pagrindu įsiviešpataus žmoniški, kultūringi tautų santykiai, darna ir taika.

Ypatingai sąmoningas tautos gyvenimo ir kultūros puoselėjimo kelias įmanomas tiktai kuriant ir išsaugant savo valstybę, t.y. tautos namus.

Vydūnas rašė: „Pasaulis valdomas labai taurių, kilnių, šventų galybių. Ir jas nujėgti (suprasti, nuvokti) tegali žmogus, kuris yra pasišventęs Aukštybei. Šitos galios yra suteikusios nepriklausomybę mūsų tautai. Joms veikiant visose pasaulio vietose, mūsų tauta išėjo iš vergovės. Ir jųjų leista dabar mūsų tautai gyventi savaip. Tik numanykime, kiek tai reiškia: savaip po tiek vargų, po tiek amžių prislėgimo, priespaudos ir paniekos! (Vydūnas. Raštai, t. 3. Vilnius: Mintis. 1992, p. 259.)

<..> kiekvienam tautos vaikui priderėtų mąstyti apie tai, kam mūsų tauta nebepriklausoma, kam jis pats nebeverčiamas svetimiems vergauti, kam suteikta jam ir visai tautai laisvė.“ (Vydūnas. Raštai, t. 3. Vilnius: Mintis. 1992, p. 260.)

Valstybė yra neatsiejama nuo tautos.

<..>Tautos misija (užduotis) ir uždavinys – padėti žmogui aktualizuoti (pasvarbinti) savo dvasios galias, nes „kiekvienam tautos vaikui derėtų Aukščiausiajam savo žmoniškumą apreikšti (Vydūnas. Raštai, t.1. p. 244.), suartėti su Dievu. Platonas tokią misiją (užduotį) skyrė valstybei, tvarkomai pagal idealų (tobulą) modelį (pavyzdį). Vydūno manymu, pačių žmonių tvarkoma valstybė gali tapti instrumentu (įrankiu), padedančiu tautai įgyvendinti šią misiją (šį uždavinį). Tačiau, kad tokia taptų, ji turi savo funkcionavimą (veikimą) sieti su tauta, kuri yra paties Dievo kūrinys, prisiderinti prie tautos savasties. Pagal Vydūno koncepciją (sampratą), valstybės paskirtis didžiąja dalimi yra sudaryti tautai kuo geresnes sąlygas realizuoti (įgyvendinti) savo dvasinę potenciją (galią), kad žmogus vis labiau atsiskleistų kaip dvasinė esybė, pasiektų tikrąją laisvę, santarvę su pačiu savimi, visa žmonija ir Dievu. (V. Bagdonavičius. Vydūnas apie tautą ir valstybę)

O tai yra kultūra.

Parengė Georgijus Garmus

Pranešimas perskaitytas seminare Kultūra – žmogaus, tautos ir valstybės gyvybingumo pagrindas 2026-04-15.