Labai svarbi yra žmoniškumo sąvokos apibrėžtis. Atkreiptinas dėmesys, kad ne žmogiškumo, bet žmoniškumo. O kodėl? O gi todėl, kad yra labai svarus žodis žmonija, bet ne žmogija, ir, žinoma, žmonės, bet ne žmogos. Tai yra galingo vienio mūsų planetoje įvardas. Žmoniškumas yra tai, kas pareina nuo žmogaus dvasios-sielos, tai yra nuo žmogaus esmingojo Aš, kuris nepražūva pasibaigus žmogaus kūno gyvenimui, bet gyvuoja ir toliau, būdamas nuolat besikartojančių užgimimų bei gyvavimų priežastimi. Vadinasi, žmoniškumas yra žmogaus nemirtingosios dalies, t.y. dvasios-sielos apraiška. Žmogaus dvasios – sielos pavaizdavimą galima pamatyti Vydūno veikale Sveikata · Jaunumas · Grožė, Kintų Vydūno kultūros centro Vydūno Tilsmo kambaryje, atidžiai apžiūrėjus Vydūno paminklą Klaipėdoje.

Įvadinis klausimas būtų: kur ir kokiomis sąlygomis vyktų, jeigu vyktų, mūsų, t.y. žmonių žmoniškumo raida, mums praradus tautą ir tautiškumą? Apie tai galėtų pamąstyti kiekvienas mąstantysis savarankiškai.

„Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. O taip eina kelias pasaulio ir Visumos Priežastin."

Vydūnas

Atkreiptinas dėmesys, kad žmoniškumas pasireiškia širdimi.

Žmonija siekianti vienybės. Visas gyvenimas verčiasi jospi. O tai vadinama kultūra...

Kultūra yra žmoniškumo prado įsigalėjimas mums žinomame pasaulyje. Ir kuo daugiau čia žmoniškumo, kuo daugiau jis čia reiškia, tuo pilniau žmonijos vienybė pasiekta. (Darbymetis Nr. 9, 1925, 17p.)

„Matau, kad žmonės, pertraukdami sąryšį su savo kilme, savo tėvais–protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios–sielos tarpimą, praleidžia veltui savo amžių. O aš norėčiau, kad to nedarytų“, – rašė Vydūnas vienoje autobiografijoje.

Aiškiai numanu, kad žmogaus veikimas, vis tiek, ką jis padarytų, pagrinde siekia didesnės žmoniškumo reikšmės gyvenimui. Kultūros kūrimu žmoniškumo veiksnys nori būti didybė pasaulyje, tarsi visai sąmoningai stengtųsi jam suteikti žmoniškumo požymį. Vien tat gali būti teigiamoji kultūros prasmė. (Vydūnas. Raštai. – V., 1990. T.1. P.455.)

Šeima, giminė, tauta nėra savaime vertybės, – aiškina mąstytojas. – Jos tokiomis tiktai pasidaro, jeigu žmoniškumas jose gali reikštis ir tuo gyvenime įsigyti savo reikšmę. (Vydūnas. Raštai. T.1. P.497.)

Kartu ir pačių šitų darinių kilmė esanti ne istorinio, o [antjutiminio] metafizinio pobūdžio: jie atsiradę kaip dvasinio absoliuto involiucijos į pasaulio įvairovę [padarinys] rezultatas, kaip priemonės žmogaus sąmonės laipsniškam platėjimui nuo individualios iki kosminės. (Vacys Bagdonavičius. Vydūno socialinė koncepcija)

Moksle, mene bei doroj yra jaučiama tautos gyvatos širdies plasta, – teigė Vydūnas. – Tie trys žmoniškumo reiškiniai paeina tiesiog iš tautos esmės. (Vydūnas. Raštai. T.1. P. 275)

...Tautos pradžioje siekiančios tapti laisvos, kad paskui galėtų teikti žmonijai savo sukurtus kultūros turtus, t.y. kad taptų ne tiktai bendrovėmis visokioms prekėms gaminti, bet žmoniškumui auginti ir tuo pasauliui kurt. (Vydūnas. Raštai. T.1. P. 286)

Žinant, kas yra tautos gyvenime jos mokslas, jos menas bei dora, ką reiškia jos kalba, ir yra aišku, kaip tautos gyvata turtėja, gražėja ir labin eina. O tai kaip tik yra kultūra. Tautos gyvata kultūrinama tų žmoniškų asmenybių, kurios įsigema į jos kraują. Ir suprantama, kad šita gyvata tiek bus kilni, kiek vaiskios bus čia veikiančios asmenybės. Be abejonės ta tauta stovės ant aukščiausio žmoniškumo laipsnio, kurioj gyvens kilniausieji žmonės...

Kiekvienu žmogumi, geriau sakant jo dvasia-siela, kūrybos galia veikia. Ji tarsi tvista per ją ir vykina savo tikslus. (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 56-57 p.)

Žmonija susideda iš tikrojo sielų skaičiaus. Jos gyvena tai dvasinėje srityje, tada vėl jusnių pasaulyje, kuomet joms užgimsta kūnas. Ir taip pakaitomis šišon ir ten gyvendamos, jos tarpsta, auga, tvirtėja, susitelkdamos tai vienoj, tai kitoj tautoj.

Tautos yra labai ypatingos žmonių draugijos. Sielos kultūros žvilgsniu kiekviena turi savo uždavinį. Ir sielos, kurioms reikalinga vieną tikrą uždavinį spręsti, užgimsta toje tautoje, kurioj tas sprendimas galimas. Dėl to kartais tautos didėja ir vėl kartais mažėja. Bet tautos ir pakinta. Nepasilieka jos ant to paties laipsnio. Jeigu išauga arba išauginamos tautoje tokios padėtys, kurios netinka kilnesnėms sieloms savo gyvenimo uždaviniui spręsti, jos nesitelkia tokioms tautoms. Kitaip sakant: Tautai nesirūpinant dvasios-sielos kultūra, jai neužgimsta kilnūs žmonės. Tad tvirtinasi vis daugiau blogosios padėtys, ir vis menkesnės sielos čia užgimsta. (Darbymetis Nr. 8, 1924,14 p.)

Tikroji tautos gyvybė prasideda jausmais, geismais, protavimu ir manymu. Bet pati jos galybė skelbiasi tiktai veikiant tautos gyvatoj žmogaus dvasiai-sielai. (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 133 p.)

Kad yra tai, ką vadiname žmonija arba žmonijos gyvata, dera iš to, kad žmoniškasis veiksnys, žmoniškumo galia, veikia psichinėje, biologios ir fizikinėj pasaulio srityj. Ir ne vien atskirame žmoguje, žmoniškumo galia yra svarbiausia kūrybos galia visame pasaulyj ir taip sena kaip pasaulis stovi.

Daug reiškia, kad Graikai apie brolius ir seseris sakė, jie gema iš tų pačių motinos isčių. Gema kūnai iš kūno. Bet psichinė žmogaus gyvybė turi platesnę kilmę. Ji paeina iš tautos gyvybės. Toji yra motina psichinės žmogaus gyvybės. Bet žmogaus dvasia - siela tik tegali paeiti iš dvasinės esties.

Toji tai yra žmogaus asmenybės pagrindas ir iš tosios kyla žmoniškumo galia pasaulyje, kuri apreiškia savo būdu pasaulio kūrėją. Priklauso ji pasaulį kūriančioms galioms. Bet yra ji žinomųjų pasaulio galių galingiausioji.

Iš lengvo turi pasaulyj, o pirma žmonijoj, įsivyrauti žmoniškumas. Tenlink turėtų vesti pažangos kelias. Būtų tai kūrybos atsilukštinimas. (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 134-135 p.)

[ Tautos gyvata ] stovi artimame sąryšyje su gyvenamuoju žemės kraštu ir visomis aplinkybėmis. Tik negalima tai jos [ tautos gyvatos ] kilme vadinti. Toji yra pirmoj eilėj tos asmenybės, kurios gimimu į ją [ tautą ] įeina ir ją minėtu būdu stato. Šis jų gimimas turi būt tvarkomas kūrybos dėsniais... Todėl jau ir tos asmenybės, kurios susivokia atskiroj tautoj, yra ypatingos.

Tuo tautos buvimas laiduojamas. Bet iš to ir matyt, kaip ji pati yra gimusi. Ypatinga asmenybė kūrė augindama savo pasaulį, kurs tinkamas buvo ir kitiems tarpti. Bet šis darbas eina dvasinėse gyvenimo srityse. Tose [ dvasinėse ] gelmėse randasi tai tautos kilmė. Iš čia gali būt ir statytas tautos tikslas. Kaip tauta svarbi atskiram žmogui, taip ji svarbi ir žmonijai.

Nėra ji tokia jau pradžioje. Bet ji iš lengvo svarbėja tautos gyvatai tarpstant. Tam dera tautos gyvenamoji Šalis ir tautos amžiai. Bet labiausia įsigemančios žmoniškos asmenybės. Kaip jos pačios, taip ir visa tauta individualėja. Tautos gyvata nuolat aiškiau įgija atskiros asmenybės pobūdį. (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 138-139 p.)

... [ Žmonės ] vienas kito sąmonės yra turinys. Ypačiai svarbu tai yra tautos vaikų gyvenime. Jeigu jų sąmonės bus lygios Šviesos, jie maža tereikš viena kitai. Ir tautos gyvatoj bus menkos sankabos. Bet gyvesnės Šviesos sąmonės, kitas turėdamos savo turiniu, visą tautos būtį pataiso.

Ir kaip tik pradeda rasties sąmonių skirtumų, tautos ir ima tvirtėti, atsigauti, augti. Šviesesnės pasieka tamsesnes ir jose žadina jų Šviesą, tuo darbu pačios daugiau sušvysdamos. Taip vieni kitiems dera, ką kūryba visu gyvenimu pasiekti stengiasi, būtent sukelti daugiau gyvybės, daugiau sąmonės. (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 141-142 p.)

Palaiminta yra ta tauta, kurioj gyvena žmonių su sąmone, laikančia savyj ne tik vienus antrus tautos gyvatos dalykus ir tautos žmones, bet kuri jau aprėpia visą tautos gyvatą. Ir ne tik taip, kad ją laiko savo turiniu, bet ją ir prisunkia visa žmoniška savo didybe.

O tai labai daug reiškia. Visa meilė visas teisingumas, visa grožybė ir teisybė, visas malonumas, kurs iš jos [ tos iškilios sąmonės ] spindi, leidžiasi į kiekvieną ir vargingiausiąjį tautos vaiką. Ir visi atveria savo sielos akis žiūrėt į viens kitą ir suprast viens kito reikšmę, laukdami iš viens kito kuo tyresnio žmoniškumo.

Ir kiek tasai [ t. y. žmoniškumas ] pabunda, tiek tauta pasiekia savo uždavinį. Kiekvieno atskiro žmogaus pasistengimas žmogumi būti, yra todėl labai svarbus. Jo žmoniškumas derės kitiems pakilti.

Žmonės noksta samonių sanklausoj. Tauta tampa tobulesniu vienetu ir gali kuo daugiau reikšti kitoms tautoms. (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 142 p.)

Nėra tautų santykiai jau dabar tokie kaip tarp kilnių žmonių. Priešingai, tautos dažniau pasiekia viena kitą žiauriu būdu.

Vėl ir atsitinka, kad viena tauta užgula kitą savo geismais ir troškimais. Bruka jai savo būdus, savo kalbą, užneria jai savo manymo tinklus. Ir kartais tuo visai įsiurbia kitos tautos gyvatą į savąją. (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 143 p.)

Iš to gal aiškėja, kad ta tauta yra kuo stipresnė, kuri turi daugiau dvasios galybės, kurioj sąmonių turinys yra psichinis-dvasinis ir kurs daugiau šviečia. Tokios tautos, nors laikais ir pavergtos, išlieka jų pavergėjams pranykstant. Bet būtina yra, kad tos tautos krautų daugiau dvasinio o ne "medžiaginio" turto...

Už visas tautas aukščiau stovi toji, kuri savo visatoj yra aukšto žmogaus sąmonės turinys. Globiama jo dvasios-sielos, ji iš lengvo atspindi visą žmoniškąją jo gyvybę. Gaminasi nauja kultūra, jos gyvata. Ir su tos tautos amžiu užeina nauji laikai.

Tokia tauta tad ir nebegali užgulti kitas ir bandyti jas praryti arba joms uždėti savo ypatingumo antspaudą. Ir negali ji lenktyniauti su kitomis įvairiuose paprastų žmonių rūpesčių dalykuose. Yra ji iškilusi iš kitų tautų eilės, kaip kilnus žmogus kitų žmonių tarpe...

Taip ir tikrai kilni tauta vien tegali pasistengt augint gyviausiąjį žmoniškumą ir jį kitose tautose žadinti. Bet ne tokiu keliu kad joms ką įsakytų, savo ypatybes primestų, bet vien savo žmoniškumu šviesdama. Tuomet kitose tautose auga atitinkamas žmoniškumas kaip augmuo saulėje. Tik bus jis kitas, kadangi noks kitoj tautoj.

Tokia tauta tad nėra sugriaunama. Pildydama aukščiausiąjį kūrybos liepimą, ji yra ir galingiausioji. Kūrybos visagalybė yra ir jos galia bei stiprybė. Nėra tad šiame pasaulyje, kas jai kenkti galėtų, ir kas norėtų tai padaryti. Visos tautos nusilenktų prieš tokią tautą. (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 144-145 p.)

Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta tam yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sanklausą.

Visoj žmonijoj iš lengvo vis daugiau išauga šviesos sąmonės asmenybės. Ir jos įsigema į tautas, kurios su ypatinga savo būtimi ir su savo aplinkybėmis joms yra reikalingos kaip jos anoms. Ir taip tobulėja tautos ir vis daugiau reiškia žmonijoj. Berods, ir dingsta tūlos tautos. Yra tai ženklas, kad jos netiko kūrybos darbui. Pastovumo tik tas dalykas teturi, kurs gyvena su kūrybos galiomis ir jai tarnauja.

Tokiu būdu tad yra visokių tautų. Ir jų santykiai tiek bus geri ir žmoniški, kiek atskira tauta tinka žmoniškumui augint. Žemo laipsnio tautos todėl savo santykiuose maža apreiškia žmonijos vienybės. Bet kad viena antra tauta pasieks tikrai aukštą laipsnį, jau visos žmonijos būtis ir padėtis virs kitokia. Ir tautos pradės kitokiu būdu svarbėti viena kitai, būtent žadindamos viena antrajai jos kilnybę.

Ir čia daug reikš atskiri žmonės, kurie yra toli pralenkę paprastojo mums žinomojo žmogaus laipsnį. Turėdami savo sąmonėj savo tautą, jie atsimins ir kitas tautas... (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 146-147 p.)

Tikyba, anot Vydūno, yra žmogaus susitikimas su pačia Aukštybe, t.y. Dievu.

Iš jos [ t.y. tikybos ] tai pareina žmogui visa galia, kuri jį aukština. Tik ją sutikdamas, žmogus auga savo asmenybėje. Ir taip jis iškyla iš paprastojo žmoniškumo į aukštesnįjį, pilnesnįjį, į dieviškąjį. Ir taip jis tampa daug galingesniu veiksniu pasaulyj negu jis tuo lig tol yra buvęs (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 58 p.)

Suprantama rodos, kad ta tauta visai kitą pagrindą, visai kitą galybę turi, kurioj ir tiktai keli žmonės gyvena pažymėtame santikyj su Aukštybe. O kur jų daug, čia tautos gyvata visai kitaip tarpsta, ypačiai žmoniškumo reiškiniai, būtent mokslas, menas ir dora visai kitomis virsta, pražydi, klestėja... Tiktai žmogaus sielai augus, tegali tikrai tarpti ir tautos gyvata ir visa jos kultūra.

Todėl tikyboj tautos gyvenime randasi aukščiausioji jos galios ir pažangos versmė... Tikyba viena tėra sielos kultūros sąlyga. (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 59 p.)

Todėl sielos kultūra turėtų kiekvienoj tautoj būti svarbiausias dalykas. Ji yra iš tikrųjų ta šventykla, iš kurios pareina visos tautos labas. Šitą šventyklą kurti yra kiekvieno žmogaus uždavinys. Savo sieloj jis deda jai pagrindą. O ne vien sau, bet visai tautai. Čia kiekvienas savo tautai stato Dievnamį, iš kurio spindi nuolatinis palaiminimas jai ir žmonijai. (Vydūnas. Tautos gyvata. Rūta: Tilžė 1920, 60 p.)

Frydrichas Nyčė (1844-1900) kalbėjo, kad Europa bus vieninga tada, kada tautos išnyks:

Prekyba ir pramonė, paštas ir leidyba, bendra aukštoji kultūra, greita namų ir aplinkos kaita, klajojantis visų, išskyrus žemvaldžius, gyvenimo būdas – šios aplinkybės būtinos, kad susilpnintų ir panaikintų tautas, bent europines; kad nuolatinio rasių maišymosi pasekoje iš jų į būtį įžengtų europietis [...] kai tik tautų išsaugojimo siekį pakeis geriausio įmanomo maišytos rasės europiečio kūrimas. (Friedrich Nietzsche, Human, All Too Human. A Book for free Spirits. Cambridge: Cambridge University Press, 1996, p. 174–175.)

Naujojo laiko siekinys turėtų būti žmoniškumo kultūra Šitai kultūrai kurti kiekviena tauta pašaukta, kuomet ji tapo nepriklausoma. Nuo to laiko ji galėjo lengviau veikti savaip, galėjo auginti žmoniškąsias vertybes ir jų apreiškimus. Ir tuo ji galėjo prisidėti prie to, kas visą žmoniją vienija.

Nėra žmonijos vienybė jau tuo vykinama [ vykdoma ], kad tautos susideda į sąjungą ir tariasi, kaip sutikus. Nors ir tai gana daug jau reiškia. Bet taikingai, rodytus, nusilenkti prieš viens kitą ir viso vengti, kas gali karą sukelti, nėra patsai naujosios kultūros uždavinys. Jis randasi žmoniškumo auginime atskirame žmoguje ir visoj tautoj.

Kuo ryškesnis bus žmonėse žmoniškumas, tuo geriau žmonės sutiks, tuo tiksliau jie su viens kitu santykiuos, žadindami viens kitam gražesnį, tobulesnį gyvumą. Ir nereikės jokių susitaikinimų, kadangi negali būti priešingumų.

Niekuomet negali žmonijos vienybė pasidaryt iš to, kad visi būtų ligūs savo apsireiškimuose, kad visos tautos būtų metusios savo ypatingumus. Dar nė nėra tai galima. Vienybė įvyksta, kad žmoniškasis pradas daugiau reiškia, kad kiekvienas žmogus, kiekviena tauta savo ypatingumu kuo aiškiau atspindina žmoniškumą...

Tikras amžių uždavinys yra tos kultūros kūrimas. Jis turėtų visiems likties akyje, kas jų ir daroma. Bet ypačiai politikos žmonėms. O pirm visų mažai tautai. Jos padėtis tada saugojama jos darbu, augštesnės, būtent žmoniškumo kultūros kūrimu. (Darbymetis Nr. 9, 1925, 24-25 p.)

Kokia gi tai būtų Tautinė kultūra Vydūno minčių šviesoje? Jos pagrindas – žmoniškumo auginimas atskirame žmoguje ir visoj tautoj. Tai kultūra, neišsižadanti prigimties, prigimtinių dalykų, t.y. tautos ir jos gyvybės gimties, kraujo, sielos, sveikos mąstysenos savybių pavidalu; neišsižadanti prigimtos kalbos, istorinės atminties, žmoniškumo sankaupų tūkstantmečių bėgyje; neišsižadanti Tėvynės, jos žemės, gamtos, savo žmoniškų papročių, žmoniško gyvenimo būdo bei gyvybės pradėjimo nuostatų; tautos dainų ir giesmių. Visa tai puoselėjanti, grožinanti, tobulinanti bei meną, mokslą, dorą kurianti sielos kultūros pagrindu. Nėra nei puolančioji nei pavergiančioji bei kitas tautas užvaldyti siekiančioji, bet savąja sielos kultūros galia kitose tautose žadinanti žmoniškumą bei tarpusavio santykių darną. Gerai atpažįstanti išorines pasaulines galias ir savin įsileidžianti tik tautinę kultūrą stiprinančias bei žmoniškumą puoselėjančias ir neleidžianti tautos gyvenime įsigalėti bei gyvuoti tautiškumą ir žmoniškumą naikinančiom pasaulinėm galiom po netikro pasaulinio pilietiškumo bei „progreso“, t.y. „pažangos” skraiste. Siekianti tautų vienybės žmoniškų santykių pagrindu.

„Tėvynė ir tauta yra tokia žemės gėrybė, tokia dangaus dovana, kuriai neprilygsta jokios didžiausios žmonijos sukurtos ir atrastos gėrybės.“

kunigas Stasys Yla

„Tautos augimui reikia visa aukoti.“

Vydūnas

Parengė Georgijus Garmus

Pranešimas perskaitytas konferencijoje Tautos, tautiškumo reikšmė žmoniškumo raidai 2025-08-07 dieną Pagėgių Vydūno viešojoje bibliotekoje