Viktoras Falkenhahnas

Pirmykštis miškas. Gyvi laiko-miglos debesys

Senieji aisčiai – senų senovėje šiuo vardu buvo vadinami prūsų, lietuvių, latvių ir kitų tautų protėviai – labai gerai žinojo, kad didžiojoje žemėje daugybė visokios išvaizdos būtybių yra užpildžiusios ne tik įvairias erdvės dalis. Ir ypač žyniai, nepaprastai išmintingi ir todėl turį būrimo galią, bei jų baltais rūbais vilkinčios skaisčios vaidilutės, saugojusios šventąją Amžinąją ugnį, gerai matė, suvokė ir juto, kad įvairiausių, skirtingiausių gyvybi­nių jėgų knibždėte knibžda ne tik kiekvienoje erčioje, bet ir kiekvienoje laiko atkarpoje: ar tai būtų beveik visa amžinybė, eonas, kaip sakė senieji graikų išminčiai, ar tiktai koks ilgesnis laikotarpis, arba tik viena kita diena ar valanda – viskas užpildyta, perpinta, persunkta įvairių įvairiausių dvasių – dieviškųjų jėgų, aukštųjų ir žemųjų demonų iki pat mažųjų barzdukų ir nykštukų, kurie iš laiko debesų lemia būtybių išvaizdą ir likimą.

Anuometiniame gyvame laiko-miglos debesyje, anuometiniame eone, viskas buvo ne taip, kaip yra tame, kuriame gyvename ir kuriuo kvėpuojame mes – šiame šaltame negyvo skaičiavimo ir mašinų kultūros laike, kur dauguma žmonių pašaipiai nusijuokia, išgirdę ką nors kalbant apie anuometinių vaidilučių skaistybę ar žynių magiją, nes šiais laikais visa tai laikoma niekšiškiau šia apgavyste dėl paprasčiausios naudos. Tačiau ir šių dienų žmonėms praeitų juokas, jeigu jie bent akimirką galėtų pajusti tą neįsivaizduojamą pagarbą, kuria buvo apsuptos Aukštųjų žynių ir vaidilučių asmenybės, ir jeigu jie galėtų pažvelgti jiems į akis, net ir tamsoje šviečiančias tiesa ir šiandien nesuvokiama gyva  išmintimi.

Kaip tik dar silpnučiai jauni žynių mokiniai ir jaunos mokinės anuomet sužinodavo, kad ne kiekvienas laiko-miglos debesis su savo ypatinga dvasine būtybe ir dvasių jėgomis vienodai tin­ka bet kokiai būrimo rūšiai.

Štai, sakysime, laiko dvasia per ilgiausias vasaros dienas ir trumpiausias prieblandų naktis, kai saulė per grąžą pasiekia aukščiausią pakilimo tašką, ir ypač saulės grąžos naktį, savo ryškią vaiduoklišką prigimtį parodydavo ne didžiausiais karščiais – juk šie, švytinčiame melsvame danguje svilinant karščiausiai saulei, paprastai labiausiai kepina tik liepos, rugpjūčio mėnesiais, kai saulė būna jau žymiai smuktelėjusi žemyn; ši laiko dvasios migla su savo aidų elfais, su savo vaiduokliais ir su žmonių, gyvūnų bei augalų pasivertimais ¹pasirodo kaip iš kosmoso gilumos kelioms valandoms išnirusi ir į žemės sferą įsiveržusi nepaprastai judri būtybė; ji pasirodo iš debesų milžiniško kosminio slibino pavidalu, pilna prisiminimų apie daiktus ir įvykius, kurie kadaise, senais-senais laikais, atsirado tuomet dar minkštoje, gyvybės pritvinkusioje žemėje, jos garuojančiuose milžiniškuose miškuo­se su lėtai svyruojančiais, į dangų, į ūko debesis kylančiais me­džiais, iš kurių kiekvienas buvo galingas savitas pasaulis. Ir kai tada, ypač Joninių naktį, šios prisiminimų būtybės nusileidžia iš slibino debesies ir įgyja pavidalą, gali pamanyti, kad žmonės, gyvūnai, medžiai ir gėlės visoje gamtoje aplinkui ėmė taip elgtis, lyg būtų praradę protą!

Mūsų miškų tamsoje kelioms valandoms dabar staiga nušvinta mažyčiai jonvabaliai, kaip kadaise prieš milijonus metų miglos tamsoje šviesdavo ir milžiniški, ir visai mažyčiai miglų žmonės bei miglų gyvūnai. Tai buvo tokie mišrūnai, kaip didelės pelėdos ir gyvatės su moterų ir mergaičių veidais, gigantiški briedžiai su vyrų liemenimis vietoj briedžių galvų ir t. t. Tarytum pašėlę velniukai ar graikų satyrai skrajoja ir šoka dabar tokie mažyčiai jonvabaliai kartu su peteliškėmis ir naktiniais drugeliais, su mažais ir dideliais naktiniais skrajūnais ir visai didelėmis, sunkiomis, su švilpesiu po orą lakstančiomis kaukolėmis – jie skrajoja ir šoka apie aukštyn besistiebiančių sultingų žolių, žydinčių krūmų ir medžių žiedus, svaiginamai kvepiančius ir įvairiomis spalvomis švituliuojančius nakties prieblandoje.

O ten, žiūrėk, šiluma tvoskiančioje jauroje, tarp retų krūmų, priešais akivarą, lyg tamsi, aukštai iškilusi šmėkla iš tolimų prieš­istorinių laikų su savo galingais, plačiai išsišakojusiais ragais, apsuptas melsvai švytinčių, lėtai siūbuojančių žaltvykslės liepsnų, stovi šiurpą keliantis briedis. Stovi jisai kaip didelis, tamsus, vaizduotės sukurtas žvėris iš pirmykščio pasaulio, dunkso po dideliu, akivaro vandenyje atsispindinčiu, sidabru žvilgančiu jauno mėnulio pjautuvu.

Toli-toli, tamsoje mėlynuojančiame danguje su sidabru spinduliuojančiu mėnulio pjautuvu, pamažėle išnyra keli dideli balti paukščiai. Jie artėja. Tai baltos, savo plačiais, dideliais sparnais sunkiai mojuojančios gulbės. Jos atskrenda artyn ir nusileidžia prie didelio, tamsaus briedžio, prie vandens, kuriame spindi mėnulio pjautuvas. Briedis papurto savo galingą orią galvą, lyg sveikintųsi, ir atrodo, lyg šių didelių, baltų gulbių jis būtų laukęs.

Blausioje mėnulio ir daugelio lėtai slenkančių žaltvykslių šviesoje beveik patiki, kad plačiai išsišakoję aukštos galvos ragai pavirto milžiniška žynių karaliaus karūna, o keistai senoviškas didžiojo briedžio veidas – garbiu, neapsakomai geraširdiškai žvelgiančiu senovės senelio veidu. O skaisčiai baltos didžiųjų gražiųjų gulbių plunksnos silpnoje sidabrinėje jauno mėnulio šviesoje, regis, virsta baltais švytinčiais nepaprastai gražių šventų vaidilučių drabužiais, ir atrodo, tarytum jos turėtų aptarti kažką  labai svarbaus. ·

O miške viskas aplinkui užtvindyta paslaptingų kvapų. Visur tarytum trykšte trykšta įvairiomis spalvomis švytinčios, džiūgaujančios pumpurų sprogimo, atžalų leidimo, augimo ir žydėjimo jėgos, kurios aiškiai jaučiamais, blausiai švytuojančiais debesė­liais sklendžia oru virš sultingų ganyklų ir lapais apsipylusių medžių šakų.

O pomiškio krūmuose be garso nardo paslaptingos tamsios būtybės, ir didžiuliai juodi vaiduokliški paukščiai kaip milžiniški varnai išgąsdinti pakyla iš slėptuvių ir vinguriuodami, tamsoje į viską atsitrenkdami, pro juoduojančius medžių kamienus ir storas juodas medžių viršūnių šakas ieško kelio aukštyn į laisvą erdvę, į naktinį dangų su tviskančiu jaunu mėnuliu.

Tačiau šioje spinduliuojančioje gyvybės ir džiaugsmo jūroje yra ir tamsių, labai tamsių skausmingos kančios ir mirties dėmių. Juk kančia ir mirtis, laimė ir džiaugsmas paslaptingai susiję vienas su kitu kaip šešėlis ir šviesa; skausmas ir kančia sužydi bran­giausiu turtu, kokį žmogaus dvasia gali įgyti laikų tėkmėje; skausmas ir kančia joje tampa spindinčiais aukščiausios išminties kristalais, nes dievas gamta išrado mirtį, kad galėtų turėti daug gyvybės, kaip yra pasakęs vienas vokiečių išminčius. Ir taip retsykiais tai šen, tai ten, tai toli, tai arti išgirsti lyg gyvulio, lyg žmogaus balsu skausmingai dejuojant, kartais ir pratisai gailiai šaukiant, lyg kas tartų: „ūūūkl .. ūūūk!l!“, paskui dažnai girdi lyg atsaką, šiurpulingai pašaipų, demonišką, velnišką juoką, kuris suglumusiam klausančiam žmogui stingdo širdį krūtinėje ir kraujagyslėse. Ir vis dėlto: viskas aplinkui kvėpuoja nuostabiausiais kvapais ir plaukioja juose, o augimo ir žydėjimo jėgos šią naktį tokios stiprios, kad net šiaip jau nesultingos, bet paslaptingai gražios paparčių – šitų mūsų šiaurės palmių – vėduoklės šią naktį tamsoje paslapčiomis išleidžia pumpurus ir atveria žiedus, kerimai švytinčius lyg spalvoti fontanai, skleidžiančius nuostabų kvapą ir tyliai dainuojančius. Jeigu žmogus yra laimės kūdikis, gimęs sekmadienio rytą saulei tekant, ir Joninių naktį tamsoje randa tokį žiedą, pasilenkia prie jo, norėdamas pajusti visą jo nuostabaus kvapo skonį, ir čia staiga išgirsta tylų kvapo dainavi­mą ir supranta žodžius: „Priglausk mane prie savo krūtinės!“, ir jeigu tas laimės kūdikis tada džiaugdamasis ir dėkodamas žiedą nuskina ir prisisega prie krūtinės, tai jo sieloje atsiveria akys: paparčio žiedo šviesoje jis aplink save pamato barzdukus, aidų elfus ir žiedų sielas, pajunta demonus ir dievus viešpataujančia me laiko debesyje. Tad paparčio žiedas duoda jam stebuklingą žinojimą, ir jeigu jam pavyksta pritarti tyliai žiedo dainai, tai jis ima lengvėti ir lengvėti, ištiesia rankas, jo padai atsiplėšia nuo žemės, jis pakyla aukštyn į orą ir palaimingas sklendžia per jon­vabalių sūkurius ir per įvairiomis spalvomis mirguliuojančius žydinčios Joninių nakties kvapų debesis, sklendžia aukštyn prie sidabru tviskančio jauno mėnulio pjautuvo.