Viktoras Falkenhahnas

Žvaigždėto dangaus pamokos

Paskutinėje vakaro dangaus šviesoje pasirodė pirmosios žvaigždės, iš pradžių, vos matomos, tik  tamsėjančiuose rytuose, o po to ir dar šviesesniuose geltonuose vakaruose. Vis gilėjančioje tamsoje žvaigždės spindėjo vis ryškiau ir gausiau. Aplink tamsų mažą namelį, sode ir miške tvyrojo keista, gili tyla.

Ši tyla buvo ypatinga. Ninkai atrodė, kad viskas aplinkui kažko įtemptai  laukia: laukė tamsus, žvaigždėmis nusėtas dangus,  laukė  tamsūs medžiai, laukė tamsus vanduo tvenkinyje – visa tai ne miegojo, o,  atrodo, įdėmiai žvelgė į tamsą.

Ir staiga tikrai kažkas prasidėjo.

Prie tamsaus tvenkinio pasirodė vos matomas vaiduokliškas švytėjimas. Jis vis  stiprėjo,   ryškėjo,  ir, pagaliau, virto aukšta moters figūra.

„Tai  didžiosios šviesos žynė, – išgirdo Ninka tylų močiutės balsą.- Ji, tikriausiai, atėjo pasakyti mums kažką labai svarbaus“.

Švelniai švytinti figūra pajudėjo ir vos girdimai priartėjo prie senelės.  Sudėjus delnus ji pagarbiai nusilenkė jai. Po to priartėjo prie Ninkos, nusišypsojo,  meiliai paglostė jos garbanotus plaukus ir labai lėtai pabučiavo ją  į kaktą.

O po to ji su ta pačia šypsena pažiūrėjo Ninkai  tiesiai į akis.  Jos veidas buvo Ninkai keistai pažįstamas. Ir moters akys ir šypsena  lyg tai be žodžių klausė „Taip, tu tikrai pažįsti mane. Nejaugi neatsimeni?“. Taip, šis veidas buvo tikrai  pažįstamas, tikrai matytas, bet ne dabar, o nežinia kada ir kur, galbūt kažkada seniai -seniai.

Ir Ninka vis žiūrėjo ir žiūrėjo, ir jos žvilgsnis skendo žvaigždėtame šios nuostabios moters žvilgsnyje. Ir palaipsniui viskas, kas buvo aplinkui, pradėjo skęsti mėlyname rūke ir pradingo.  Ir Ninka, pagaliau,  pamatė tai, ko norėjo moteris.

Ji pamatė save ir ją  kažkokioje  visai kitoje  vietoje  ir tai, tikrai,  buvo kažkokie visai kiti laikai.

Ir tai buvo kvapą gniaužiantis, didingas vaizdas. 

Jos abi stovėjo didžiulio kalno viršūnėje ir žiūrėjo į kylančią saulę.  Šis kalnas iškilo aukštai  virš daugybės tolyn besitraukiančių poilgių kalnų grandinių. Atrodė, kad tai fantastiška sustingusi jūra, o kalnų grandinės  – jos milžiniškos bangos.  Jų saulės spinduliuose blizgančios sniego viršūnės buvo šių bangų keteros.

Čia pat  viršūnėje, kur jie stovėjo, aukštai į dangų kilo stebuklinga, pasakiškai graži ir  didinga  šventyklą.

Ninka niekada nematė nieko panašaus. Šventykla  buvo iš skaidraus, blizgančio krištolo, atspindinčio visas vaivorykštės spalvas. Šios spalvos nuostabiai mirgėjo kylančios saulės spinduliuose.  Atrodė, kad šventykla atėjo iš nuostabios laimingos pasakos. Ir dar atrodė, kad ji skrieja virš visos šios sustingusios jūros. Ninka negalėjo atitraukti akių.

 Virš įėjimo į šventyklą švietė užrašas. Stebuklinga moteris negarsiai perskaitė jį: „Žmogaus siela yra šventas raktas į visas žemiškąsias gelmes ir visas dangiškų dievų aukštumas visais laikais ir amžinybėje“. Virš užrašo buvo didelis apskritimas. Ninka žinojo, kad jis simbolizuoja saulę ir  gyvybę. Taip pat buvo ir kitų simbolių, kurie reiškė harmoniją, išmintį ir meilę.

Pro permatomas šventyklos sienas Ninka matė jos  vidų. Ji  buvo erdvi ir šviesi, su aukštomis ir lieknomis kolonomis. Ninka matė daugybę dievų ir gyvūnų  statulų. Jos irgi  buvo iš įvairių spalvų ir atspalvių krištolo ir kylančios saulės šviesoje buvo  tarsi gyvos ir atrodė, kad  bet kurią akimirką gali prabilti. Raštai  ir piešiniai puošė plytas, kurios dengia grindis. Ir Ninka žinojo, kad kiekvienas iš  jų turi savo gilią  reikšmę. Ir visi  kartu jie  išreiškia begalinę išmintį, harmoniją ir grožį.

Ninka matė daugybę šventikų, apsirengusių baltais ir mėlynais drabužiais. Ji žinojo, kad šios spalvos simbolizuoja tyrumą ir harmoniją.

„Kalnas, ant kurio stovime, yra aukščiausias kalnas pasaulyje, – pasakė jai nuostabioji moteris.- Jis vadinamas Meru, kas seniausia žmonijos kalba reiškia dangaus ir žemės sąjungą.  Ši šventyklą pastatyta  labai seniai, kai pasaulis dar buvo visai jaunas. Ją pastatė patys didieji dievai. Jie pasirinko šią vietą, nes būtent čia dangus ir žemė sueina arčiausiai ir  čia susitinka visos dangaus ir žemės galios.

Kiekvieną iš šventikų, kuriuos matai, iš įvairių tautų ir kultūrų, išrinko didieji dievai. Jie atėjo į šventyklą, kad šioje žemės ir dangaus susitikimo vietoje savo  dainomis ir šokiais paversti dangaus ir žemės grožį ir harmoniją į šviesą- žmogaus proto ir gėrio šviesą.“

Nuostabioji moteris ištiesė ranką link aukšto ir didingo altoriaus salės gale. Jo centre Ninka pamatė didžiulį spindintį krištolą.

„Žinok, Ninka, šis krištolas yra šventyklos širdis.

Matai, jis turi daugybę briaunų  ir kampų. Vienos šio  krištolo briaunos atspindi pasaulį: jo didybę, jo grožį, begalybę, galią, jo protui nesuvokiamą sudėtingumą ir kartu nuostabią darną ir paprastumą, jo nepertraukiamą judėjimą ir kartu tokią pat ramybę ir pastovumą, jo neapsakomas kūrybines galias. O kitos jo briaunos – žmogaus dvasios savybes, kurios gimsta iš šių pasaulio galių – gerumas, kilnumas, dosnumas,  išmintis, meilė, susižavėjimas, džiaugsmas, ramybė.

Kiekvieną dieną per saulėtekį ir saulėlydį visi kunigai išsirikiuoja aplink aukurą, kuriame guli krištolas. Jie gieda  himnus, kuriais šlovinami dievai ir pasaulis. Jie taip pat šoka. Savo  giesmėmis ir šokiais jie bando  išreikšti  visą pasaulio grožį ir harmoniją, begalinę dangaus gelmę, kalnų didybę, vandenynų platybes, vėjo jėgą.  Ir visa tai virsta žmogaus dvasios grožiu, harmonija, didybe, gilumu ir galia. Ir stebuklingasis krištolas sukaupia visą tai ir  šviečia  vis ryškiau ir ryškiau.

Ir jo stebuklinga šviesa užpildo visą šventovę ir jos šventikų  sielas. Ir jų išmintis, ir jų šviesa, ir jų harmonija susilieja su viso pasaulio, dangaus ir žemės harmonija. Ir jie įgyja aukščiausi protą ir didžiausią stiprybę, jų akys permato viską, kas yra žemėje, ir jos gilumoje ir aukštai virš jos, o jų protai supranta viską, ką mato.

Išmintingiausias iš visų šventikų buvo šventikas, vardu Osirisas.

Jis pažinojo visas gyvenimo ir mirties paslaptis. Nebuvo nieko žemėje ir danguje, kas pasislėptų nuo jo akių ir ko nesuprastų jo protas.

 Ir  jis turėjo didelę dovaną. Iš čia, iš aukštybių, jis galėjo matyti visų žemėje gyvenančių žmonių sielas. Kiekvieną žmogaus sielą jis matė kaip mažą švieselę. Šių švieselių, išsibarsčiusių po visą žemės paviršių, buvo be galo daug.

Dauguma sielų švietė blankiai arba buvo visai užgesusios. Visos jos  buvo ribotų žmonių, gyvenusių tik savo skurdų gyvenimą, sielos. Jos nepažino nei gėrio, nei grožio, nei proto. Jos buvo savo aistrų, baimių ir prietarų vergės. Jų nedomino niekas, tik jų pačių gerovė ir išlikimas. Jie nematė nei gamtos stebuklų, nei dvasios gelmių, nei minties aukštumų. Jie buvo panašūs į mirusiuosius, nors ir kvėpavo.  Jų sielos buvo juodos, pilnos pykčio, baimės, nepasitikėjimo.

Osirisas matė , kodėl taip yra. Toks buvo pasaulis, kuriame jie gyveno!  Čia, tamsiame žmonių pasaulyje, nebuvo ir pėdsako nuostabaus  aplinkinio pasaulio grožio ir harmonijos. Siaurame tamsiame žmonių pasaulyje nebuvo ir kvapo tuos nuostabios šviesos, kuria švietė visas pasaulis.

 Žmonių  pasaulyje nebuvo harmonijos, nes   kiekvienas turėjo  tūkstantį priežasčių kovoti su kitais, ir ne vienos – jų gailėtis ir padėti jiems. Žmonių pasaulyje nebuvo meilės, nes  kiekvienas turėjo tūkstantį priežasčių būti žiaurus ir klastingas ir nė vienos- būti kilnus, sąžiningas,  dosnus, nuoširdus. Žmonių pasaulyje kiekvienas turėjo tūkstantį priežasčių bijoti, nekęsti, nepasitikėti ir nebuvo nieko, kas jį apsaugotų, pamiltų, kam jis galėtų pasitikėti. Baimė, skausmas, neteisybė, neapykanta, neviltis, bejėgiškumas užvaldo kiekvieno čia gyvenančio žmogaus sielą ir gesino jos šviesą.

Ir kiekvienas buvo tikras, kad   kitaip ir negali būti, kad žmonės visada taip gyveno ir visada  taip gyvens.

Maža to, šimtai išminčių sugalvojo šimtus būdų, kaip įtikinti žmones, kad aplamai meilė yra pavojinga ir palieka mylintį  be gynybos, o neapykanta ir įtarumas, atvirkščiai, jį saugo. Jie sugalvojo tūkstančius argumentų, įrodančių,  kad neapykanta yra vienintelis būdas išgyventi šiame pasaulyje ir apsiginti nuo visų priešų, kad neapykanta yra žmogaus  pareiga, kad šiame pasaulyje galima išgyventi tik kitų sąskaita, o sąžiningumas ir kilnumas yra kvailystė, kuria tuoj pat pasinaudos žiaurūs ir niekšiški žmonės.

Dėl to žmonių sielos buvo ir negalėjo nebūti tamsios, ir buvo ir negalėjo nebūti  piktos, perpildytos baimės ir nepasitikėjimo.

Tačiau kartais, nepaisant viso šito, įvykdavo stebuklas. Net ir šioje nepermatomoje žiaurumo ir baimės tamsoje  atsirasdavo šviesios, saulėtos sielos. Tai buvo sielos, kurios, nepaisant visko, net ir šioje nepermatomoje tamsoje, svajojo apie šviesą – gėrį,   grožį ir meilę. Ši svajonė darė stebuklingą poveikį jų sieloms. Ji žadino tai, kas slypi net tamsiausios sielos gelmėse – žmogiškumą: gerumą, kilnumą, sąžiningumą, nuoširdumą, atvirumą – visa, kas žmogų daro žmogumi, kas apšviečia jo sielą išminties ir meilės šviesa. Ir ši siela prisipildydavo meile  žmonėms, susižavėjimo jais, atvirumo, nuoširdumo. Ši šviesa  skatino žmogų ieškoti  prasmės, tobulėti, padėti kitiems ir  atleisti jiems, džiaugtis ir gyventi ne tik savo, bet ir savo tautos bei visos žmonijos gyvenimą. Stebuklinga šviesa padėdavo žmonėms atrasti savyje dieviškąjį pradą.

Osirisas žinojo, kaip sunku tokioms sieloms žemėje. Jis žinojo, kad, tik jai gimus, nuožmios juodumo bangos siekia nedelsiant užgesinti tą šviesesnę sielą, užgesinti žmoguje meilę kitiems ir tikėjimo šviesą ir pakeisti juos cinizmu bei įtarumu. Jos siekia užgesinti sąžiningumą ir kilnumą ir pakeisti juos niekšiškumu ir klastingumu. 

Ir jis žinojo, kad tamsioms jėgoms labai lengva  tai padaryti. Iš tikrųjų, kaip galima būti sąžiningam ir kilniam, kai aplink tvyro savanaudiškumas, apgaulė ir niekšybė!  Tokiame pasaulyje šviesios sielos žmogus yra bejėgis ir beginklis. Ir kaip gi  būti sąžiningam, kai aplink pilna apgaulės! Ir  kaipgi  būti kilniam, kai aplink tvyro niekšybė ir klasta!

Tokiame pasaulyje šviesios sielos žmogus – balta varna. Jo gerumu piktnaudžiaujama, jo sąžiningumu ir kilnumu naudojamasi. Jis persekiojamas. Iš jo  tyčiojamasi. Jis  apgaudinėjamas, žeminamas. Jis nesuprantamas, nevertinamas, nemylimas. Jo gyvenimas kupinas išbandymų, kančių ir vienatvės. Dėl viso to juodos neapykantos, apgaulės, niekšybės bangos galiausiai užgesina ryškią gėrio ir meilės šviesą.

O kai ji galutinai užgęsta, pasidaro dar tamsiau, ir ši tamsa tampa dar tirštesnė , dar piktesnė.  Ir beviltiškumas dar labiau užvaldo pasaulį ir atrodo, kad silpni ir reti šviesos blyksniai neturi jokių galimybių išgyventi šiame beribio blogio pasaulyje, kuriame karaliauja ir visada karaliaus neapykanta, smurtas ir žiaurumas.

Šių šviesių žmonių sielvartas ir rūpesčiai draskė  Osiriso širdį.

Ir jis nusprendė, kad viso pasaulio proto ir gėrio šviesa, kuri užpildo šventyklą, turi būti atiduota šiems žmonėms. Ji turi jiems padėti, atsispirti tamsiajam pasauliui, išlikti, suteikti jiems dvasinę stiprybę, nepaisant nieko išsaugoti šviesią sielą.

Kai  tik jis pastebėdavo šviesią ir kilnią sielą, tuoj pat siuntė  jai savo spindulį- tvirtybės, tikėjimo ir įkvėpimo užtaisą. Ir šis užtaisas padėdavo tam žmogui ištverti. Žmogus pakeldavo galvą, išsitiesdavo, jis pajusdavo savyje šviesą ir stiprybę. Be to, Osirisas nukreipdavo į jį savo palaimintą žvilgsnį, šnabždėdavo jam į ausį išminties ir paguodos žodžius. Jis taip pat  siųsdavo jam ženklus, padedančius nepasiklysti. Jis buvo jo draugas ir globėjas, jis buvo jo gynėjas ir globėjas. Ir žmogus stiprėja, ėjo pirmyn ir nešė pasauliui išmintį ir gėrį.

Tarp jų buvo didžios sielos žmogus, vardu Buda, jis parodė žmonėms, kaip nutraukti kančią. Tarp jų buvo dar vienas žmogus, kurio siela buvo pilna išminties, vardu Konfucijus. Jis padėjo žmonėms pažinti pasaulio ir žmogaus harmoniją. Tarp jų buvo didysis ir išmintingas Sokratas, kuris mokė žmones, kaip ginti tiesą, ir rodė žmonėms, kaip pažinti save. Tarp jų buvo Jėzus Kristus, Dievo sūnus ir krikščionybės įkūrėjas, mokęs žmones mylėti Dievą ir artimą.

 Tarp šių didžių šviesių sielų, Ninka, buvo ir didžiųjų tavo  tautos žmonių. Jie mokė žmones mylėti savo tėvynę.

Osirisas žinojo, kad tokios šviesios sielos nepriklauso žemei. Jos priklausė dangui. Atėjus laikui joms palikti šį pasaulį, jis pasiimdavo jas į savo šventyklą. Ten jos rado ramybę ir džiaugsmą, ten mėgavosi bendravimu su kitomis šviesiomis sielomis, ten toliau mokėsi ir kūrė.

Osirisui palikus šį pasaulį, jo darbą tęsė kiti šventikai. Štai kodėl, nors tamsiosios jėgos vyrauja šiame pasaulyje, o šviesa ir gėris yra neapginti ir silpni, tamsios jėgos taip ir nesugebėjo jų išnaikinti. Štai kodėl visgi gimsta didžiosios šviesos sielos, kurios šią šviesą dovanoja žmonėms ir perduoda ją kitoms kartoms.

Matai, ką tik užsidegė ryški šviesa? Tai gimė dar viena didi siela. Šis žmogus yra gimęs būti didžiuoju muzikantu. Jo dainos šimtams ir tūkstančiams žmonių sužadins aukštus ir kilnius jausmus. Tačiau jam teks gyventi šiame tamsiame pasaulyje. Tai visuotinio įtarumo pasaulis. Bent kiek skirtingą žmogų visi laiko pavojingu ir siekia jį nuslopinti. Visos tamsos jėgos jau susitelkusios prieš jį.

Bet mes jam atsiųsime šviesos, dvasinės stiprybės, tikėjimo spindulį. Ir nepaisant aplinkinės tamsos, šio žmogaus sieloje dar ryškiau švies šviesa. Ir nepaisant viso aplinkinio pasaulio šalčio, jo sielą užpildys šiluma. Ir jis pajus, kad nepaisant mus supančio pasaulio beprasmybės, jo gyvenimas įgauna prasmę. Tą akimirką, kai mūsų spindulis pasieks jį, jis  pajus, kad  suprato kažką labai svarbaus, savo pašaukimą, savo kelią. Tai padės jam atsispirti tamsai  ir dovanoti žmonijai savo puikią muziką.

Matai, atsirado dar viena ryškiai šviečianti siela. Šis žmogus gimė turėdamas dar nuostabesnį talentą. Tai meilės ir atjautos talentas. Jam didžiausia laimė- padėti kitiems žmonėms. Pagalvok, kiek pagalbos, kiek gėrio jis gali atnešti žmonėms.  Tačiau jis augo tarp žmonių, kurie įsitikinę, kad kitas žmogus gali būti tik priešas ar konkurentas. Niekas juo netikės. Jis bus laikomas pavojingu keistuoliu. Tamsios  visuotinio nepasitikėjimo ir priešiškumo bangos užlies jį.

Tačiau mes neleisime jam žūti. Atsiųsime jam dvasinę stiprybę. Jo siela prisipildys jėgų ir tikėjimo, ir jis atsilaikys.

Ir abi šios sielos švies skaisčiai, o aplink jų įsižiebs naujos šviesos.

Ir abu šie žmonės, kiekvienas savaip, darys svarbiausią dalyką – padės žmonėms atrasti savyje tai, kas yra kiekviename žmoguje, bet ką tamsios priešiškumo, nepasitikėjimo, piktumo ir klastos jėgos palaidojo sielos dugne- jų žmogiškumą- troškimą padėti kitam ir išmintį.

Jie padės įžvelgti kitame žmoguje tai, kas svarbiausia – jo unikalumą.  Jie padės kiekvienam žmogui suvokti, koks stebuklas yra jis pats ir koks stebuklas yra kiekvienas kitas žmogus. Jie padės suvokti, kokios be galo gilios yra jų ir kitų žmonių sielos. Jie padės suprasti, koks nuostabus galėtų būti jų gyvenimas, jei jie sugebėtų atrasti savyje ir kituose  savo nepakartojamą individualumą ir gilias galimybes.

Kai žmonės tai supras, pasaulis  pasikeis. Tokiame pasaulyje niekam nekils mintis užkariauti kitus žmones ir paversti juos bevardžiais vergais. Priešingai, kiekvienas įžvelgtų kiekviename kitame žmoguje nesuskaičiuojamus turtus, slypinčius kito žmogaus sieloje. Ir kiekvienas žmogus jam taps susižavėjimo šaltiniu. Kiekvienas įžvelgs kitame žmoguje tai, ko reikia jam pačiam ir kitiems žmonėms.  Kiekvienas įžvelgs kitame žmoguje savo didįjį guru – savo didįjį mokytoją, kuris padės jam suprasti tai, ko pats jis nesugeba suprasti.  Ir kiekvienas, sutikęs naują žmogų, galvos ne apie tai, kuo jis pavojingas ir kaip jį pavergti, o apie tai, ko galėtų iš jo išmokti.  Ir kiekvienas trokštų vieno – bendravimo su juo, bendros kūrybos, kurioje kiekvienas atskleistų savo talentus ir padėtų kitam atskleisti save. Tarp žmonių susiklostytų santykiai, apie kuriuos dabar galima tik svajoti: simpatija, pagarba, atvirumas.  Jiems visiškai nieko nereikštų visa tai, kas dabar, šiame tamsiame pasaulyje, laikoma svarbiausia: valdžia, garbė, turtai.

Ninka, dabar tu supranti, kodėl mes esame čia ir ką darome. Negalime leisti, kad tamsa, kokia galinga ji bebūtų, užgesintų šviesiąsias sielas. Mes negalime leisti, kad ji įsiviešpatautų galutinai. Mes čia tam, kad šiame pasaulyje neišnyktų meilės ir gerumo šviesa, kad juodumo jėgos negalėtų jos galutinai  sunaikinti. Mes čia tam, kad išsaugotume ir perduotumėm ateities kartoms šį svarbiausią, vertingiausią žmogaus ir žmonijos lobį – žmogiškumą.

Dabar pasaulyje viešpatauja tamsa. Ji stipri, ji visagalė, ji negailestingai naikina viską, kas gražu ir šviesu. Ir gali būti, kad dar ilgai, dar daugeliui žmonių  kartų ji bus stipresnė. Tačiau   reikia, kad nepaisant to, šviesa nepradingtų, kad šis lobis – ši šviesa, šiluma, gerumas, kilnumas, būtų perduodami iš kartos į kartą, kad juos, pagaliau, gautų ta  ateities karta, kuri sugebės iš jų sukurti visai  naują pasaulį, be neapykantos ir smurto, priešiškumo ir karų, o jų vietą užims susižavėjimas ir meilė.

Tai bus pasaulis, apie kurį žmonės visada svajojo“.

Ninka klausėsi ir aukščiausią dangiškoji išmintis, aukščiausia meilė ir galia, kurios  yra visų pasaulių, visų amžinybių ir širdis ir siela, užpildė jos  sielą. Ji žiūrėjo žemyn, į žemę. Ten buvo tamsu, šioje tamsoje buvo daugybė vos matomų švieselių.   Tačiau Ninka taip pat matė nors neskaitlingus, bet skaisčias ir ryškias švieseles. Ir ji žinojo, ji turi jas  saugoti, padėti ir perduoti ateičiai.

„O dabar , Ninka,-pasakė nuostabi moteris,- atverk šias duris ir užeik į šventyklą. Tegul tavo siela prisipildo viso pasaulio šviesa ir išmintimi!“

Viduje buvo akinanti ir įvairiaspalvė šviesos jūra. Ninkai pasirodė, kad jos įvairiaspalviai spinduliai ją pakėlė ir ji plaukė įvairiaspalvės  šviesos srovėse. Ji girdėjo kiekvienos spalvos skambesį ir melodiją, jautė jos  aromatą ir skonį, jos jėgą. Ir ji pajuto, kaip stebuklinga krištolo skleidžiama šviesa švelnių srautų užpildo jos sielą. Ji pamatė kaip ši šviesa išsklaido tamsą ir padeda pamatyti, ką tamsą slepia: supratimą, žinojimą ir tiesą, ji  padeda atskirti gėrį nuo blogio, įžiūrėti viltį, suprasti žmones, pamatyti jų jausmus ir mintis. Ji pamatė, kokia turtinga ir gili  yra kiekviena, kad ir visai paprasta atrodanti žmogaus siela. Ji pamatė, kad net ir tamsiausios sielos gilumoje yra bent viena gyva gėrio ir šviesos žarija, kuri gali įsiliepsnoti ir po jos nušvis visą sielą. Ji pamatė,   kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą,  kurią reikia  suprasti, jeigu nori suprasti šį žmogų.

*                       *

*

Ninka apsižvalgė. Vėl buvo naktis. Kalnai ir nuostabi šventykla pradingo, nebuvo ir nuostabios moters.

Viskas aplinkui buvo tylu. Juodame tvenkinio  paviršiuje taip pat  tyliai kybojo žvaigždės.

Lyg tai viskas liko, kaip buvo. Tačiau Ninka jautė, kad pasaulis tapo kitoks, nes ji jau žiūrėjo   į jį kitomis, naujos išminties akimis. Ji dabar matė tai, ko negalėjo pamatyti anksčiau. Dabar jos žvilgsnis galėjo nukeliauti toli už šiuos begalinius snaudžiančius miškus. Ji galėjo pamatyti visą pasaulį:, tolimus miestus ir kaimus, kalnus ir jūras. Maža to, ji matė kiekvieną smėlio grūdelį, kiekvieną akmenį, kiekvieną medį ir kiekvieną ant jo esantį paukštį, kiekvieną žmogų.

Ir, kas nuostabiausia, jos žvilgsnis prasiskverbdavo pro kiekvieną iš jų paviršių ir ji matė kiekvieno žmogaus ir kiekvieno medžio sielą. Jų jausmai tapo jos jausmais, jų skausmas – jos skausmu. Ji aiškiai jautė neapsakomą siaubą gazelės, kuri pamatė pasiruošusį šokti tigrą. Ji jautė žiaurią neviltį  žalios   šakos, kuri, niekaip negali prasiskinti į šviesą. Ji patyrė karčius jausmus valstiečio, kai  tiesiai prieš akis žūsta visi jo pasėliai, visas jo darbas .

Kiekvienam iš jų gyvybiškai  reikia šilto žodžio ir  pagalbos. Tačiau nei vienas iš jų  to neturi. Vietoj to – baimė, skausmas, neteisybė, neapykanta, neviltis  ir bejėgiškumas- tai viskas , ką jie turi. Ninka matė, kaip jų sieloje  skausmas gimdo baimę, baimė – neviltį, neviltis – bejėgiškumą, bejėgiškumas – neapykantą. Ji matė, kaip vieno žmogaus neapykanta gimdo kito  neapykantą, kaip vieno žmogaus bejėgiškumas gimdo kitų bejėgiškumą, kaip beviltiškumas gimdo beviltiškumą, o baimė gimdo baimę. Ir visa tai sukuria neaprėpiamą  žmogiškosios kančios, baimės ir beviltiškumo vandenyną. Jis buvo toks beribis, toks juodas, kad vien žvilgsnis į jį pažadindavo beviltiškumo ir nevilties jausmą.

Ir galingas, nevaldomas jausmas apėmė Ninka. Ji  pajuto neįveikiamą, visą siela apimančią  troškimą šioje tamsoje įžiebti šviesą, kuri išvestų visas šias niūrias ir apgailėtinas žmonių sielas į šviesų kelią. Tai buvo su niekuo nepalyginamas troškimas. Ji jautė, kad to juodo sielvarto tiek daug, jis toks visaapimantis, toks nepakenčiamas, kad neįmanoma tik žiūrėti į tai, neįmanoma neveikti.  Ji jautė, kad gali ištverti viską, kad to nebūtų,   kad gali atiduoti viską, kad tai pakeistų,  kad gali paaukoti net  savo gyvybę, kad išsklaidytų šią tamsą, kad šį tamsų žmonių kančių vandenyną šviesos vandenynu.

Savo naujomis  akimis , ji pažiūrėjo į savo senelę. Tai buvo ta pati nuo vaikystės pažįstama miela, rūpestinga senelę. Tačiau savo naujomis akimis Ninka pamatė tai, ko niekada nematė anksčiau.  Ninka pamatė visą vargą, kurį senelė iškentėjo per jos ilgą,  beveik šimto septyniasdešimt gyvenimo metų.

Ninka pamatė, kokia senelė buvo įvairiais jos gyvenimo laikais. : kaip vaikas, kaip motina, kokia tapo vėliau, kai pasidarė  likimo žyne.

 Štai jai tik septyneri. Ninka mato kaip kryžiuočiai suėmė jos mylimą tėvą ir vyresnius brolius  ir čia pat miške, netoli namo užmušė. Savo naujomis akimis Ninka pamatė, koks  siaubas apėmė mažos mergaitės sielą.    Ji pamatė, kaip ji didelėmis, bet nieko nematančiomis ir  nesuprantančiomis  akimis žiūri į viską , kas vykstą, į jų namą ugnyje, žiūri, kaip ugnyje žūsta viskas, kuo jie iki šiol gyveno.

Šis jos senelės vaikystės vaizdas sukrėtė Ninka. Tai, ką padarė kryžiuočiai buvo neapsakomai  žema, nesuprantamai žiauru. To negalima buvo nei suprasti, nei atleisti. Tamsi neapykantos banga užtvindė Ninkos sielą. Pati žiauriausia  pasaulyje kančia būtų menkniekis, būtų per maža bausmė palyginti  su tuo, ko nusipelnė prakeikti budeliams. Nebuvo bausmės, kurijos Ninka jiems nepaskirtų už jų begalinį žiaurumą. Ninka negalėjo suvokti, jos galvoje tiesiog netilpo, kaip galima būti žmogumi ir daryti tai, ko nedaro nei vienas žvėris. Jos neapykanta kilo iš pat jos širdies, iš giliausios jos sielos gilumos, ji buvo be galo ir krašto. Ninka jautė, kad net jei budeliai tiesiog čia, jai prieš akis mirtų baisiausia mirtimi, jos neapykanta jiems liktų tokia pat stipri.  Ninka pagalvojo, kad pasaulyje nėra nieko stipresnio už neapykantą. Ji prisiminė senelės kartą pasakytus žodžius, kad jeigu net ir mažytė pelė nekenčia dramblį, dramblio gyvybė pavojuje. Taip, tai buvo tiesa. Ji pati – dar maža mergaitė. Bet neapykantos banga, kuri užtvindė jos sieloje, galėjo nušluoti viską pasaulyje.

Bet staigiai stebuklinga šventyklos šviesa apšvietė jos sielą. Ji apšvietė ir Ninkos neapykantą ir tamsias budelių sielas. Ir Ninka  nustebo. Ji neįsivaizdavo, kad žmonių sielos gali būti tokios beviltiškai tamsios. Ji žiūrėjo į jų sielų tamsą ir matė,  kad joje skęsta bet kokia kilnesnė, šviesesnė ir netgi, paprasčiausiai, protingesnė mintis. „Reiškia,  jie tai padarė tik dėl to, kad jų sielos tokios tamsios. Žiaurūs ne jie, o jų tamsumas! O kas dėl to  kaltas? Kas kaltas, kad žmogiškumo šviesa neapšvietė jų sielų?“ – šios mintys užpildė jos protą. –

Senelė tą kartą visgi  liko gyva. Kažkoks visai jaunas riteris pamatė mažą, mirtinai  išsigandusią susispaudžiusią kampe  mergaitę, pasigailėjo jos ir  padėjo jai nepastebimai  prasmukti iš namo į gretimą mišką.

Savo naujomis akimis Ninka pamatė ir to jauno riterio siela. Ir ji suprato, kodėl jis tai padarė.

Jo sieloje buvo žmogiškumas!  Dėl to jam buvo svarbiausi  ne tie žiaurūs dalykai, kurių jį mokino jo vadai, o šios mažos išsigandusios, nelaimingos mergaitės, kuri ką tik neteko tėvų ir namo, ir kuriai pačia gresia mirtis, siaubą, bejėgiškumą, sielvartą.  Tai pažadino jame žmogiškus  jausmus. Jie pabudo, įveikė visus tuos  nesuskaičiuojamus tamsos ir žiaurumo sluoksnius, kurie juos slopino, išsiveržė ir jis padarė ne tai, ko jį mokino vadai, o tai, ką jam pasakė širdis.

Tik dėl jo senelė liko gyva, tik dėl šio riterio, kurio net vardo ji nežinojo,  žmogiškumo ji  gyveno toliau, tik dėl to  gimė Ninkos tėvas, o po to ir ji pati.

„Tai štai kam aš turiu būti dėkinga, kad gyvenu, kad matau tą nuostabų pasaulį, kad matau saulę, kad mane laukia laimė. Tam jaunam riteriui, kurio net vardo nežinau“.

Ir karšta dėkingumo banga užliejo Ninkos širdį. Jai buvo taip gaila, kad niekada nepamatys jį, nežiūrės į jo šviesias akis, ir nepasakys jam visų tų žodžių, kuriuos jos sieloje pagimdė ši dėkingumo banga. Šie žodžiai būtų tokie karšti, tokie nuoširdūs, kad jaunas riteris pajustų koks beribis jos dėkingumas ir jie padarytų jį laimingą, ir šis prisiminimas visą gyvenimą šildytų jo širdį.

Ir po to atėjo sekanti mintis.

„Du jausmai užvaldė mano sielą: begalinė neapykanta ir begalinis dėkingumas. Nuostabioji moterys kalbėjo apie lobį, kurį turime perduoti ateities kartoms- tą patį, iš kurio ateities žmonės  sukurs žmonijos išsvajotą gyvenimą. Ką aš  turėčiau perduoti?

Gal, ta neapsakoma, beribė neapykanta, kurią pajutau prakeiktiems užkariautojams ar tas beribis šiltas dėkingumas, kurį pajutau gelbėtojui?

Ir jos širdis pasakė: “Tegu neapykanta lieka praeityje. O mano dėkingumas – tai tas, ką aš perduosiu ateičiai”.

O po to Ninka pamatė ir kitą senelės gyvenimo akimirką.

Trys vyrai ant laužų. Geltonos liepsnos jau šoka aukštai į viršų, visiškai apgaubdamos tamsias figūras, pririštas prie aukštų  stulpų. Jų drabužiai, barzdos ir plaukai jau liepsnoja. Ninka žino, visi jie likimo žyniai.  Viduryje stovi seniausias iš jų, o dešinėje ir kairėje – du jaunesni. Jų galvas iškeltos, nors, jau seniai turėjo būti mirę.

Viskas įvyko taip- šiandien anksti ryte kryžiuočių būrys, kuriame  buvo ir du  krikščionių kunigai,  užpuolė nedidelę likimo šventikų šventovę. Kryžiuočiai pareikalavo, kad jos trys šventikai atsisakytų nuo savo tikėjimo ir priimtų krikštą. Žyniams atsisakius, kryžiuočiai  ir nusprendė, visų aisčių akivaizdoje,   sudeginti juos.

 Kryžiuočiai buvo tikri, kad žyniai išsigąs ir nusileis. Tačiau jie netarė nei žodžio. Jie tylėjo, kai jos ryšė prie kuolų. Jie tylėjo, kai buvo nuimti    kopėčios, kuriais jie turėjo įlipti ant laužo. Jie tylėjo, kai riteriai ilgai veltui stengėsi uždegti apačioje esančius rąstus.

 Bet kai keli rąstai jau degė ir ugnis ėmė plisti, trys šventikai  giliu, miške aidinčiu balsu pradėjo dainuoti  likimo himną. Jo garsus  stiprino daugybė pirmykščio miško aidų. Ir šie garsai, prieš riterių valią,  lietė jų sielas, ir jie su siaubu pajuto, kad šventoji giesmė grasina sumaišyti jų jausmus. Jie  užsidengė ausis ir beviltiškai rėkė: „Sustot! Sustot! „, bet prieš jų valią į  juos skverbėsi stipresni pagonių šventikų giesmės garsai, kurie  nuo neatmenamų laikų skambėję pirmykščiuose miškuose.

Ir vėl ugninės neapykantos bangos užliejo Ninkos širdį.

Begalinis, protu nesuvokiamas žiaurumas sukrėtė ją. Kaip galima kankinti ir žudyti žmogų tik tam, kad jis sumeluotų- pasakytų, kad tiki tuo, kuo jis, iš tikrųjų, netiki?

Kaip tai gali daryti žmogus?! Kaip žmogus gali pasidaryti tokiu žvėrimi?!

 Labiausiai ji norėtų, kad šie ne žmonės , o žvėrys pakliūtų jai į rankas. Ji pilnai gražintų jiems visą skausmą, kurie patyrė šie trys šventikai. Ir ne tik už tai! Ji pilnai atsiskaitytų su jais už visas savo šeimos ir savo tautos kančias, už visas nelaimes, kurias riteriai  sukėlė jos protėviams.

Bet ir vėl šventyklos šviesa nušvietė jos sielą. „Nejaugi, – pagalvojo ji, –  ši neapykanta ir yra tas lobis, apie kurį kalbėjo nuostabioji moteris ir  kurį turime perduoti ateities kartoms? Ir nejaugi tai tas lobis, iš kurio jos sukurs naują šviesų pasaulį?

Ne, aš turiu perduoti jiems kažką visai  kitą. Aš turiu perduoti begalinį susižavėjimą, kurį sukėlė man mano protėvių dvasios didybė, jų su niekuo nepalyginama ištvermė.

Ši begalinė dvasios stiprybė bus reikalinga šiam  būsimajam šviesiam pasaulyje. Ji bus reikalinga ateities žmonėms, kurie kurs tą pasaulį. Ji padės   jiems  taip pat ištvermingai, taip pat bekompromisiškai ieškoti kelią į kiekvieno žmogaus sielą, ji padės  jiems kiekviename žmoguje išryškinti tai, kas yra žmogiškiausia ir  šviesiausia jo sieloje.

O ką duotų neapykanta? Nieko. Ji tik uždarytų visus kelius į žmonių širdis.

Ir dar vienas vaizdas iškilo prieš Ninkos akis. Čia senelei jau galėjo būti penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Ji – teismo rūsyje, ji  pririšta prie kankinimo kėdės. Kankintojai verčia ją  prisipažinti, kad yra susikivirčijo su velniu.  Jie rėkia, kad tai -vienintelis paaiškinimas, kaip jos  žolelės išgydė tiek  žmonių, nuo kurių net ir gydytojai atsisakė.

Senelė  kenčia negirdėtus skausmus. Bet net ir  jos ištvermingas tampa dar vienu įrodymu,  kad jai padeda  šėtonas. Jos likimas buvo aiškus- ją laukė laužas. Toks buvo visų žynių likimas.

Ir vėl stebuklas išgelbėjo ją. Tas stebuklas buvo jaunas vokietis, kuris kvotos metu tyliai sėdėjo kampe prie nedidelio stalo ir užrašinėjo viską, kas vyksta.  Senelė pažinojo jį. Jo jauna žmona beveik mirties patale stebuklingai pasveiko nuo jai duotų žolelių. Ir šis vokietis to nepamiršo!  Jis padarė viską, kad ištrauktų ją iš mirties nagų. Jis įtikino vieną teisėją, įkalbėjo kitą, sumokėjo trečiajam ir jie išleido ją. Tai buvo stebuklas. Senelė išvengė neišvengiamo- baisaus visų kitų žynių likimo.

Ir vėl Ninka negalėjo suprasti, kokie tamsūs turėjo būti  teisėjai, kad nesupranta akivaizdžių dalykų, šėtonas kenkia žmonėms, o senelė , atvirkščiai, padėdavo, šėtonas mokino tik blogio, o senelė- tik gero. Kaip jie galėjo teigti, kad  šėtonas skatina ją kovoti prieš jų tikėjimą. Jie gi puikiai žinojo, kiek kartų ji padėjo ir krikščionims.

Ninka negalėjo suprasti ir kito. Kodėl vokiečiams taip reikėjo, kad senelę būtinai pritartų jų kvailystei, kad ji pasidarytų tokia pat tamsi, kaip ir jie.

Ir ji visai negalėjo suprasti,  kaip aplamai galima kankinti kitą žmogų. Ji negalėjo suprasti, kokiu begaliniu niekšu reikia būti, kad tyčia sukelti kitam žmogui skausmą.

Ir vėl visa tai sukėlė jos sieloje galingą pasipiktinimo bangą, kuri  galėjo nušluoti ir šiuos vokiečius ir visą šitą prakeiktą tautą.

Ir vėl ji susimąstė.

Ar šis pasipiktinimas tai būtent tas, ką ji ir kiti didžiosios šventyklos žyniai turi išsaugoti ir perduoti ateities kartoms?

Ir vėl didžiosios šventyklos šviesa parodė jai  šių vokiečių sielas ir Ninka vėl pamatė: visi šie vokiečių poelgiai turi vieną šaltinį- jų tamsumą. Šis tamsumas pagimdė ir jų žiaurumą, ir jų kvailumą, ir jų nesugebėjimą suprasti paprasčiausius dalykus, ir, pagaliau, jų nesugebėjimą būti žmonėmis. O šį tamsumą pagimdė jų  toks pats tamsus aplinkinis pasaulis.

Nejaugi aš turiu juos bausti už tai, kad jų aplinkinis pasaulis toks tamsus ir žiaurus? Nejaugi aš turi perduoti ateities kartoms norą, kad ir  jie baustų žmones, kurie yra tokie, kokie yra, vien dėl to, kad jų pasaulis yra toks, koks jis yra.  Juk jie nekalti, kad gyveno  tokiame pasaulyje, kur tamsa stipresnė už šviesą, o blogis stipresnis už gėrį?

O ką gi aš turiu jiems perduoti?

Turbūt, visų pirma, šventą tikėjimą žmogumi, kad kiekvieno, net ir blogiausio, net ir tamsiausio žmogaus sieloje kur tai giliai visgi yra, gal, ir  mažytė, gal net ir  vos  smilkstanti žmogiškumo žarija. Dar aš turiu jiems perduoti šventą tikėjimą, kad ši žarija gali užsidegti ir jos silpna šviesa gali tapti galingu spinduliu. 

.

Mes, stebuklingos šventyklos šventikai  esame vienintelė žmonijos viltys. Tik mes galime padėti jai ištrukti iš dabartinės tamsos!

Ir Ninkos siela įgijo naują išmintį ir tapo dar brandesnė.