Viktoras Falkenhahnas
Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos
Įvadas
Atgavus nepriklausomybę ir nugriuvus sienai, kuri skyrė Lietuvą nuo pasaulio, begalinė įvairiausių kultūrų, informacijos, žmonių ir galimybių jūra įsiveržė į mūsų gyvenimą, į mūsų protus ir jausmus. Lietuva staigia tapo tik mažytis šios begalinės jūros lašas. Kartu vis mažiau vietos ji užėmė žmonių širdyse. Jų interesai, gyvenimo planai, mintys nukrypo kitur. Daugybei žmonių Lietuva – tik praeitis, tai ką reikia savyje įveikti, kad galėtų adaptuotis prie naujo gyvenimo už jos ribų. Interesą Lietuvai pakeitė interesas pasauliui.
Karaliaučiaus universiteto baltistas Viktoras Falkenhahnas – ryškus priešingo kelio pavyzdys. Tai žmogus, kuris gimė ir išaugo Vokietijoje, lingvistas, kuris mokėjo daugybė kalbų ir pažinojo daugybę įvairių šiuolaikinių ir senovės kultūrų, bet visa širdimi pamilo Lietuvą. Būtent Lietuva tapo jo meile visam gyvenimui. Jis pamilo jos žmones, jos istoriją ir kultūrą. Jis suprato, kokia ji vertinga ir svarbi pasauliui ir visą savo ilgą gyvenimą skyrė Lietuvai.
Jo meilė Lietuvai prasidėjo dar vaikystėje, kai jo tėvą atkėlė mokytojauti į Ragainę. Čia berniukas išgirdo pirmą lietuvišką žodį. Tai buvo „ugnys“ . Rudenį arti Ragainės ant Nemuno kranto degino bulvienojus. „Ugnis“ –sakė šie žmonės rodydami į keliaujančią per lauką liepsną. Po šio žodžio sekė ir kiti.
Tėvas norėjo, kad berniukas pirm pramoktų didžiąsias kalbas, pav., anglų, prancūzų. Bet Viktorą vis labiau viliojo lietuviai, su kuriais jis bendravo ir jų įdomi ir graži kalba.
Tuo metu jam į rankas papuolė Vidūno parašytas „Vadovėlis lietuvių kalbai pramokti“. Kiek vėliau įvyko ir susitikimas su pačiu Vidūnu. Tasai, pasiklausęs jau gerai pramoktos lietuvių kalbos, pasakė: „Matyti, kad jūs jau buvote tarp žmonių“.
Susitikimas su Vidūnu tapo keletą dešimtmečių trukusios draugystės pradžia. Ši draugystė lėmė Viktoro Falkenhahno gyvenimo kryptį. Būtent jis redagavo antrąjį Vidūno vadovėlio laidą.
Mokėsi Karaliaučiaus universitete. Universiteto rektorius, žinomas baltistas profesorius G. Gerulis, paveda Viktorui Falkenhahnui, nors dar studentui, dėstyti lietuvių kalbos kursą. Baigus universitetą, būtent profesorius Gerulis pasiūlė jam užsiimti baltistika ir rašyti disertaciją apie Biblijos vertimą į, lietuvių kalbai giminingą, prūsų kalbą. Pasakė: „Įsigilinkite. Turite perskaityti viską. Tatai pusė senlietuvių raštijos“.
Viktoras Falkenhahnas kibo į darbą.
1935 m. jis važiuoja ten, „kur gyveno mano aisčiai, mano lietuviai“. Tai buvo Vilnius, tuomet atplėštas nuo Lietuvos kamieno. Bet net ir tokiomis sąlygomis jaunas vokietis rado tai, ko ieškojo. Grįžo į universitetą tarsi pakerėtas.
1941 metais ilgai rengtą disertacija “ Lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo talkininkai“ buvo apginta. Parengtą disertaciją Viktoras parodė savo mokytojui ir draugui Vydūnui. Vydūnas širdingai pasveikimo V. Falkenhahną, pabrėžė didelę Jono Bretkūno ir disertacijos apie jį reikšmę. Kartu jis išreiškė mintį, kad būtų labai gerai ne tik aptarti Jono Bretkūno darbus, bet ir atskleisti didžiąją Jono Bretkūno asmenybę. Jis manė, kad geriausiai tam tiktų meno formą, pav., romanas.
Vydūno mintis giliai įstrigo Viktoro Falkenhahno širdyje. Dar prieš karą pradėjo rašyti. Jis pasakojo: „Medžiagą taip gerai pažįstų, kad tikrai galiu sakyti, žinau, kaip ten „iš tikrųjų“ buvo, tarsi būtų mano paties gyvenimo prisiminimai!… Rašant mane neša jausmo ir fantazijos banga. Tarsi plaukiu motyvų jūroje“
Pirmas juodraštis pradingo per karą. Bet po karo darbas buvo atnaujintas. Dar trisdešimt metų veikalas buvo brandinamas ir susiformavo kaip „novelių romanas“, susidedantis iš 22 novelių apie Joną Bretkūną . 1986 metai Lietuvos rašytojų sąjungos žurnale „Pergalė“ buvo paskelbtos kelios romano noveles (Pergalė, 1986 nr.5, psl. 95-114). Prieš kelis metus keletas novelių buvo atspausdintos „Santaroje“ (Santara, 2014, 107/108, psl. 86-99).
Jono Bretkūno gyvenimo aistra buvo aisčiai, jų gyvenimas, istorija, asmenybė, kultūra. Dėl to buvo neįmanoma suprasti Jono Bretkūną, jo ryžto ginti ir išsaugoti aisčių kultūrą, neparodžius, kuo vertingi aisčiai, kodėl jie ir jų kultūra svarbi mums, dabartiniams žmonėms, mūsų kultūrai. Dėl to didelė romano dalis (15 iš 22 novelių) skirta aisčiams. Jie vaizduojami laikotarpiu trys šimtai metų iki Bretkūno – iš karto po to, kai buvo kryžiuočių užkariauti. Parodomas dviejų diametraliai skirtingų kultūrų, asmenybių, psichologijų, požiūrių į gyvenimą, žmogų ir jo paskirtį susidūrimas.
Skaitytojų dėmesiui skiriama viena iš aisčiams skirtų novelių „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“.
Jos pagrindinė veikėja – maža aisčių mergaitė, gyvenanti kartu su savo senele toli neįžengiamame miške sename rastų namelyje. Keičiasi metų laikai, kartu su jais gyvena ir keičiasi supantys jas pasaulis. Ir kiekvienas iš šių pokyčių atsispindi mergaitės širdyje ir veda ją prie gyvenimo ir žmogaus paskirties supratimo.
Profesorius Viktoras Justickis
Rytais Ninka pabusdavo, kai geltoni saulės spinduliai pažvelgdavo per aukštą medinę tvorą, supančią pakilumoj stovintį namelį, į viršutinę- šiaurinę sodo dalį.
Per atviras dūris Ninka iš karto pamatydavo savo prie viryklos užimtą senelę. Pakilus iš savo gulto, sudėjus delnus ir nulenkus galvą, Ninka sveikino senelę, o senelė pasilenkus priglausdavo ją prie savo krūtinės ir pabučiuodavo. Po to, basa ir vien marškinukais, ji išbėgdavo iš namo ir sveikino saulę, mišką ir sodą nuokalnėje. Po to pasisukus atgal, sveikino namą ir didelį kurmį, kuris ką tik iššliaužė iš savo po virtuvės langų tarp dviejų fundamento rastų paslėpto urvo ir savo auksu spindinčiomis akimis žiūrėjo į saulę.
Po to per namo slenkstį į ryškią šilto ryto saulės šviesą išeidavo aukšta, tamsiais drabužiais senelė. Dešinėje rankoje ji laikė didelį geltono molio dubenį, o kairėje –mažą rudą dubenėlį. Kiekvienas- pilnas medaus pieno su baltos duonos riekėmis. Mažą rudą puodelį senelė paduodavo Ninkai. Mergaitė atsargiai, dviem rankomis ėmė jį ir pasilenkus su kviečiančiais ir padrąsinančiais žodžiais stūmė kurmiui, kuris tuoj pat pradėdavo ėsti.
Po to kartu su Ninka geltonuose saulės spinduliuose jos nueidavo ilgu sodo keliu, palei daugybę lysvių su didelėmis gėlėmis, link nendrių apaugusio tvenkinio pietiniame daržo gale. Jos ėjo prie didžiojo ir švento išmintingos aukštosios gyvačių dievybės sūnaus, kurio galvą puošė du dideli auksiniai pusmėnuliai dešiniajame ir kairiajame smilkinyje. Jis gyveno upės krantinėje, apaugusioje spygliuotais laukinių rožių krūmais, lyg kokiame sename šeško name.
Čia pat buvo įėjimas į urvą, kurį pamaldūs vaidilos apklojo dideliais, įvairiaspalviais akmenimis. Tarp jų tankiai augo išsišakoję, spygliuoti rožių stiebeliai, kurie neleido apgriūti statiems įėjimo į urvą akmenims.
Nieks negalėjo pasakyti, kiek giliai veda šis pasislėpęs laukinių rožių tankumyne urvas. Tačiau senelė pasakojo Ninkai, kad nuo jo, po laukinių rožių, į kalno gilumą eina požeminis praėjimas. Jis veda prie didelės olos, esančios giliai po rastinio namelio , kuriame gyveno senelė su Ninka ir didysis kurmis.
O iš tos olos, pasakojo senelė, giliai po žemę, po senojo miško šaknimis, į visas puses kaip žvaigždės spinduliai, eina daugybė požeminių praėjimų. Jie veda į slaptas vietas, apie kurias žino tik vaidilos, kai kurie eina į žemės paviršių.
Didelė, melsvai žėruojanti , beveik balta gyvatė gulėjo ūkanotoje, vėsių ryto šešėlių dengtoje pievelėje ant trijų plokščių granito luitų, visai arti įėjimo į savo urvą. Nuo šio urvo tiesiai prie gilaus lelijų ežero vedė platus praėjimas nendrių tankyne.
Įstrižai nuo gyvatės stovėjo dar du granito luitai, taip pat ryto šešėlyje. Tarp jų iš krūmų pro kranto nendrės kyšojo akmeninis ilgas vamzdis. Iš jo nenuilstamai murmėjo ir čiurleno stebuklingo skaidrumo šaltas vanduo. Jo šaltinis slypėjo paslaptingo kalno gilumoje. Jo srovė krito į plačią akmeninę vonią, o toliau iš jos – ant kranto ir iš ten- į gilų vandens lelijų tvenkinį.
Kai senelė kartu su Ninka iš jau šviesios nuo geltonų rytinės saulės spindulių artėjo gyvatės, kyščiodama liežuvėlį, iškėlė galvą. Prie pat stačios granito uolos abi sustojo. Ninka pasiėmus du tuščius kibirėlius pasuko kairėn ir nuėjo prie esančios už kelių žingsnių plačios akmenynės vonios tvenkinio krante.
Ten ji pastatė abu savo kibirėlius ant granito luito krašto, pažiūrėjo į kristalinę, iš akmeninio vamzdžio tekančią srovę, sudėjo savo mažus delnus ir su gilia pagarba tarė padėkos žodžius stebuklingam šaltiniui už jo šaltą, nepaprasto skaidrumo ir gaivumo vandenį.
Po to ji grįžo prie senelės, kuri atsargiai perdavė jai didelį dubenį su medaus pienu ir saldžiais duonos trupiniais. Ninka pastatė dubenį ant granito pluošto prieš gyvatę, kuri tyliai sušnibždėjo, lyg tai tardama rytinį pasisveikinimą. Tada Ninka vėl pasisuko į senelę ir abi tyliai, panirus galvas ir sudėjus delnus pagerbė aukštą dievaitę, kuri pasislinko prie dubens ir po truputi gėrė ir rijo duonos gabaliukus.
Netrukus rūkanotai mėlyni šešėliai pradingo ir geltoni saulės spinduliai auksine liepsna uždegė ežero nendres. Savo ryškia šviesa ir švelnia šilumą jie apgaubė tvenkinį, krūmų tankumyną ir didelę gyvatę granito plokštėje. Senelė nusilenkė saulės šviesoje gulinčiai didelei baltai gyvatei ir po to sodo takeliu lėtai nuėjo prie savo darbų namelyje.
Ninka gi nutraukė savo lino marškinėlius, nuėjo prie gyvatės ir ištęsė juos saulėje ant antrojo iš trijų prie pat vandens gulinčių granito pluoštų. Po to ji pasilenkė prie vandens, pamažu įėjo gylin ir atsargiai nuplaukė tarp didelių, plačių lapų ir daugybės kaip sniegas baltų ar kaip auksas geltonų lelijų, kurios dengė beveik visą tvenkinį, išskyrus jo centrinę dalį. Ji plaukė link dviejų išsikišančių iš vandens, delno platumo akmenų, o aplinkui jos ant rankos ilgio stiebų plasnojo lelijų lapai ir gėlės.
Ninka įlipo ant vieno iš dviejų akmenų, atsisėdo ir vanduo tekėjo nuo jos mažo, blizgančio, įdegusio kūnelio ir neilgų, ant jos siaurų vaikiškų pečių gulinčių kviečių baltumo šlapių garbanų. Tarp didelių lotoso gėlių skrajojo didžiulės šviesiai mėlynos, šviesiai geltonos, rožinės ir baltos peteliškės. Apačioj, po jos tik septynių pavasarių amžiaus kelių, žaismingai pliuškėjo didelės, lelijinės spalvos vandens lelijos su geltonais kuokeliais ir auksiniais geltonais piestelių rutuliais.
Daugybė įvairiausių spalvų peteliškių, pulkais skraidančių nuo gėlės prie gėlės, o taip pat dideli ir maži, žaliai ir mėlynai blizgantys keturiasparniai vandens žirgeliai aplankydavo Ninką rytinės saulės šviesoje. Ninka savo mažytėmis rankomis nuplovė veidą, kaklą ir visą kūną ir nutekantys nuo jos lašai visomis vaivorykštės spalvomis spindėjo saulės šviesoje. Po to ji nuslydo nuo didelio akmens į vandenį ir nuplaukė atgal link kranto prie trijų granito luitų.
Kaip įprasta, didžioji baltoji gyvatė jau pabaigė savo pusryčius, paliko luitą prie įėjimo, peršliaužė prie akmens, kuris buvo prie pat vandens ir susisukus šildėsi saulėje ant ten ištiestų Ninkos linų marškinėlių.
Ninka atsisėdo apdžiūti ant trečiojo, laisvo ir jau saulės sušildyto granito luito, prieš kurį plačioje granito vonioje šildėsi gyvatė ir atsilenkus, pagarbos ir atsidavimo pilnomis akimis žiūrėjo į keistą būtybę, esančią tik kelis žingsnius nuo jos.
Ir kaip visada, ji vėl pajuto išgąstį, beveik siaubą. Ją visa apėmė galingas šios būtybės, be kojų ir rankų su jos suskilusiu liežuviu, baltai blizgančiais žvynais ir auksiniais pusmėnuliais ant smilkinių, kitoniškumo jausmas. Tokį pat nepanašumą ir svetimumą (nors visiškai kitaip) ji pajusdavo ir stebint aštuonkojį juodą vorą.
Kartu ją giliai sujaudino nepaprastai protingos šios būtybės akys. Jos žvilgsnis perpildė Ninką giliausiu pagarbos jausmu. Ji jautė, kad ši balta gyvatė- tai būtybė, kuri priklauso kitiems, tolimiems, seniai dingusiems pasauliams. Jos akyse šviečia begalinė tų labai tolimų ir kitų, dar labiau nutolusių pasaulių ir epochų išgyvenimų jūra.
Kiek daug galėtų ši būtybė papasakoti!
Ir Ninka džiaugėsi, kad ji pati su savo mažyčių gyvenimu ir jos senelė su jos didele išmintimi ir meilė taip pat priklausys šios nuostabios baltos gyvatės prisiminimams ir ji galės kada nors, visai tolimais laikais papasakoti ateities žmonėms apie ją ir jos senelę.
Taip ji, pilna baimingumo ir pagarbos, tyliai sėdėjo ant savo akmens, kol jos auksinio rudumo oda ir gulinčios ant jos pečių kviečių baltumo garbanos visai išdžiūvo. O didžioji balta gyvatė dar ilgai gulėjo be judėjimo su nulenkta galva ant Ninkos marškinėlių, lyg tai žiūrėjo į tolimus ir dar tolimesnius prisiminimus.
Po to ji vėl pajudėjo, pažiūrėjo į Ninką mąstingomis akimis, tyliai šnipštelėjo. Atrodė, kad ši keista būtybė nori pasakyti:
„Ačiū tau, miela Ninka, už tavo malonią suknelę! Ji padėjo man geriau pamatyti daug to, kas atsitiko seniai-seniai. Mano dieviškasis tėvas ir aš atvykome pas tave ir tavo stebuklingą senelę iš tolimų pasaulių ir iš amžinybės. Žinok, kad busiu visada su jumis ir visada prisiminsiu visą jūsų likimą, kaip ir visada, kai žiūriu iš žmogiškąją būtybę.
O dabar, miela mergaitė, paimk tavo linų marškinėlius ir eik padėk tavo senelei prie jos sunkių darbų!“
Kai Ninka sugrįžo namo pas senelę, ji be žodžių ją apėmė ir pabučiavo, lyg tai atsiprašydama, kad taip ilgai maudėsi ir liko prie gyvatės ir nepadėjo prie jos darbų. O sena išmintinga moterys pajuto, kad per tą laiką, besimaudžiant ir prie gyvatės, Ninka vėl sužinojo ir išgyveno tą, ko negalima išreikšti žodžiais. Ir ji matė, kad mergaitės sieloje vis aiškėja ir stiprėja jausmas, kuris padės jai suvokti paslaptingą ir amžinai gyvą laiko esmę ir daugybės žmonių gyvenimų seka begalinėje laiko jūroje. Tai jausmas, kuris ir yra sielos akys.
Keisčiausius išgyvenimus mergaitė turėjo ir rudenį, kai liejo lietus ir šaltas audringas vėjas siūbavo didžiųjų neįžengiamo miško medžių kronas, kai jis šiaušė bei lenkė ten ir atgal sodo medžius. Ji turėjo šiuos išgyvenimus ir jai vienai išėjus iš namų, ir būnant su senele namie, kai audra dieną ir naktį kratė jų seną namelį ir be paliovos švilpė ir staugė virtuvės kamine.
Net ir lietui lyjant ir audros vėjui pučiant Ninka mielai daug kartų išeidavo iš namų. Prieš tai ji užsivyniodavo į šiltą skarą ir užsidėdavo savo paltuką, nuo kurio laisvai nuteka vanduo ir paimdavo savo kibirėlius. Po to ji žengdavo iš namo šilumos į šaltą lietų ir vėjas beveik išplėšdavo duris jai iš rankų.
Išėjus ji sustodavo ir žiūrėjo aplinkui, nors vėjas plėšė šiltą skarą nuo jos galvos ir jos auksiniai, jau nuo lietaus šlapi plaukai kaip laukiniai plazdėjo nuo vėjo. Dabar už beveik nepermatomos tamsiai rūdos lietaus uždangos viskas atrodė visai kitaip.
Už jos nugaros buvo bangaus lietaus užliejamas mažas namas be kurmio. Prieš akis – didelis sodas su sausais aukštų ir žemų gėlių stiebais. Ant jų matėsi pakibę ir lietaus plakami užsidariusios gėlių galvutės. Apačioje vos matomas šventas šaltinis ir lelijų ežeras su nendrių tankumynu aplink jį. Nebuvo matyti ir išmintingos gyvatės.
Ir banguojantis, neįžengiamas miškas prieš ją buvo išjudintas iki pat savo gelmių. Medžių kronos daužė ten ir atgal, žemai virš miško lėkė į pietus tamsūs žaliai-pilko mėlynumo debesų krūvos ir debesų skautai. Jie buvo panašūs į milžiniškus, medžio viršūnėmis į tolimus kraštus šuoliuojančius arklius, plačiai atvertomis akimis, ilgiais besiplasnojančiais karčiais ir su ilgabarzdžiais raiteliais beprotiškoje medžioklėje.
Ir šis jausmas užvaldydavo Ninkos sielą.
Po to veržlaus vėjo stumiama ir savo garbanų per veidą mušama, lėtai ir vis sustodama, Ninka nusileisdavo sodo kelių žemyn prie šventojo šaltinio. Ten ji iki trijų ketvirtadalių pripildė kibirėlį vandeniu, sudėjus savo mažas rankas padėkodavo šaltiniui, ėmėsi už mažo kibiro rankenos ir prieš vėją grįžo prie namelio, kur senelė jau atidarė dūris ir įleido ja su jos kibirėliu į šiltą virtuvę.
Čia Ninka pastatydavo savo kibirą ant medinio suolo, o senelė nurengdavo ir pakabindavo prie židinio jos skarą ir paltuką. O vėjo garsai kamine buvo panašūs į ramybės nerandančių dvasių gaujos verkšlenimą ir staugimą, ir skambėjo ore virš mažojo namelio. Ninka sėsdavo prie židinio ant suoliuko ir džiovino savo geltonas garbanas. Tik retkarčiais jos ištardavo žodį. Sutemoje, tik židinio ugnies apšviestoje virtuvėje klausė Ninka graudžių nelemtingų būtybių raudų ir jie perpildydavo visą jos sielą.
Išmintinga senė netrukdė Ninkos susimąstymo, nes manė, kad per jį ir vyksta mokymasis ir sielos augimas ir jos stiprėjimas. Tai gali būti pasiekta tik per gilius ir besikartojančius sielos išgyvenimus. Be to nepasiekiama tikra išmintis ir visa tai, ką išminties nepažinę krikščioniai vadina raganavimu ir kerėjimu, ir už ką degina žmones ant laužų. Dauguma krikščioniškų mokytojų ir kunigų nieko neišmanė apie žmogaus sielą. Jie manė, kad ją ugdyti galima tik su lazda, o taip pat mokinant skaitymo ir skaičiavimo, bei romių maldų pagalba.
Buvo rudenį ir tamsvų bevėjo dienų. Bet ir tomis dienomis miela draugiška saulė nei akimirkai nepražvelgdavo pro tamsius pilkus debesius ir nepadovanodavo žemei savo šventos, rūpestingos šviesos. Tačiau net ir tokios dienos Ninkai buvo pilni gilių išgyvenimų.
O žiemą, ledinio šalčio dienos atnešdavo Ninkai naujus, gilius, jos sielą perpildančius išgyvenimus. Tai atsitikdavo ir šilto namelio viduje ir išorėje – žiemos šaltyje.
Jei tik lauke nesiautėjo sniego pūga, kaip tai buvo dvi paskutines dienas ir naktys, Ninka po daug sykių atnešdavo iš šventojo šaltinio prie lelijų ežero abu savo kibiriukus pilnus nuostabaus vandens.
Tą kartą sniego audra ūžė nuo vakar dienos. Po to ji aprimo. Tada senelė, kaip ir kiekvieną tokį ramų rytą, uždėjo Ninkai po jos marškinėlių šviesiai pilkas kelnes, apsiųstas daugiasluoksniais kailiais, ant to užtraukė pilkai rausvą darbo drabužį bei kailiais dengtą mėlynai-pilką paltuką ir visa tai apvilko dviguba, šilta, atskarais papuošta tamsiai ruda skara, taip, kad kūnui būtų visai šilta.
Ninka pririšo prie savo patvarių šiltų batų sniego lentas, paėmė iš senelės šiltas, margas pirštines, abu mažus tuščius kibirėlius ir senelė išleido ją, tokia suvyniota, per aukštą namo slenkstį į ledinę žiemos tylą, į pilkos, tylios žiemos orą ir besikandantį šaltį.
Ninka lengvai ėjo ant savo mažų sniego lentų prie sodo kelio. Jo priėjus, ji, kaip ir visada, sustojo ir pažiūrėjo aplinkui į šaltą melsvą pilkumą. Ir vėl jos akims ir sielai atsivėrė žiemos vaizdai: giliame sniege paskendęs medinis namas, po sniego palaidotas sodas ir nuo sniego svorio palinkusios tylinčio miško šakos.
Ir staigiai toli pietryčiuose, tamsėjančioje melsvoje pilkumoje Ninka pamatė išplaukiančią, tamsiai raudonai šviečiančią žiemos saulę.
Ninka pasisuko, pastatė jos tuščius kibirėlius, pakėlė rankas šiai aukštai dievaitei pasveikinti ir tyliai uždainavo žiemos tyloje didžiojo palaiminimo daina šventąja žinių kalba. Ir atrodė, kad kartu kaip tylus choras, pradėjo dainuoti visas miškas.
Po to ji vėl paėmė savo kibirėlius ir pusiau slydėdama nubėgo per sniegą prie granito luitų, per kurį stebuklingas vanduo iš šventojo šaltinio čiurlenant liejasi į plačią granito vonią ir toliau per dvi siauras, rankos pločio neapledijusias skyles krito ant luito pagrindą.
Ninka atsargiai įžengė nuo kranto kelis žingsnius ant ledo, nuo kurio paskutinė audra nupūtė beveik visą sniegą.Ir staigiai ją apėmė beveik siaubas. Ji pritūpė, nusiėmė dešiną margą pirštinę ir savo maža, šilta vaikiška ranka paspaudė šaltą, kietą, kaip akmuo, ledą, tą patį, kuris dar visai nesenai vasarą buvo šviežias, minkštas, kiekvienam judėjimui paklusnus, gilus ir slaptai viliojantis vanduo!
Ji atrišo savo mažas sniego lentas nuo batų, vėl užsidėjo savo margą pirštinę, paliko lentas ir abu kibirėlius stovėti ant ledo ir nubėgo ten, kur vasara plaukė per nesuskaičiuojamą daugybę baltų ir auksinio geltonumo lelijų ir kur dabar nuo jos trumpų ir greitų žingsnių dešinėje ir kairėje iki abiejų krantų, tik tuščiai ir šaltai atsiliepdavo nesvetingas plikas ledas.
Ji nubėgo prie raudonai – pilko akmens luito, kuris vasarą buvo tik visai nedaug išsikišęs iš vandens ir ant kurio ji sėdėjo ir kur bučiavo ir su meile priglausdavo prie širdies gyvas- baltas ir auksiniai geltonas gėles. Dabar nieko to nebuvo. Buvo tik bauginančiai šalta, liūdna, beveik mirtina tuštuma, tik akmens luitai ir kieto ledo dykuma aplinkui. Ir tiek buvo tos mirtinos tuštumos, kad Ninka nevalioms nuklūpo ant ledo prie granito luito, palinko galvą, užmerkė akis ir paklausė savo sielos:
„Kas čia atsitiko?“
Kai po akimirkos jie vėl atvėrė akis, prieš ją tik mėlynai –raudonajame rūke plaukė pakilusi virš horizonto didžiulė raudonai šviečianti saulė. Bet ir ji buvo tik didžiulė šalta žvaigždė, kurios spinduliuose nebuvo nei truputi šilumos!
Ir Ninka išsitiesė, pakėlė rankas ir pasakė „Šventoji ir kilni dievaitė! Kas čia atsitiko?!“
Saulė tylėjo.
Tačiau staigiai būtent šią akimirką viskas, ką dabarties žmonės nesusimąstę vadina paprasčiausiai „laikas“, ir kas jiems- tik tuščias žodis, kuris nereiškia nieko kito, nei bejausmis laikrodis, ir kuriems lygiai taip pat negyvos yra laiko dalys „diena“ ir „naktis“, „mėnuo“ ir „vasara“, visa tai staigiai tapo Ninkai visai kuo kitu. Visi jie tapo gyvybe tryškinančiomis dieviškomis būtybėmis, kuriuos pagimdė nepaprasta gyvybes jūra. O viso to šaltinis ir spinduliuojanti širdis – pasaulio motina Saulė- visų pasaulių, visos šiltos kunkuliuojančios gyvybės visatoje šaltinis.
Ir galingas dieviškųjų būtybių- „diena“ ir „naktis“ , „mėnuo“ ir „žiema“ -choras tyliai, bet nepaisant to griaustinio galingumu uždainavo sielos gelmių siekiančią dangaus sferų muziką. Pakėlus rankas į raudonai šviečiančią dievaitę, jie dainavo Saulės himną, ir šį himną negalėtų atkurti nei žmogaus kalba, nei žmogaus daina. Jiems dainuojant į Ninkos sielą tekėjo raudonai šviečiančios, alsuojančios ir Saulės spinduliai ir šiluma.
Štai ši širdis lėtai įkvepia pasaulio kraują ir sielą, jo gyvybę. Tada gėlės nuvysta ir palieka savo žemišką kūną. Bejausmiai ir supratimo neturintys žmonės paprasčiausiai vadina tai „ruduo“. O po to, kai pasaulio širdys sutraukia į save visa pasaulio šilumą ir gyvybę, ateina tas, ką dauguma žmonių vadino “Žiema”. Ir Ninka pamatė stebuklingos raudonos dievaitės šviesos gilumoje lelijų ir lotosų gėles, tuos pačius, kuriuos ji čia vasarą bučiavo. Ji pamatė ir tų gėlių, kurios žydėjo senelės sode, sielas, ir pasakiško kurmio sielą, ir didelės, stebuklingos gyvatės su auksine karūna sielą. Ninkai pasirodė, kad ši gyvatė jai linktelėjo, lyg tai norėjo pasakyti:
„Greitai dieviškoji pasaulio širdis mus iškvėps ir mes vėl busime mūsų žemiškose sėklose ir įgysime mūsų naujai atgijusius žemiškus kūnus ir mes ateisime pas tave, į vandens lelijų ežerą ir atnešime pasaulio širdies gyvybę ir šilumą . Mes vėl augsime pas tave didžiajame sode ir prie namelio. Dauguma žmonių vadina tai tik “pavasaris” ir “vasara”, nes jiems nepažįstama dieviškoji šilumos prigimtis ir jie supratimo neturi apie pakilią alsuojančios Saulės gyvybės jūrą!”
Tuo tarpu šventoji galingoji Saulė pakilo dar aukščiau ir užpildė šaltą dykumą savo rūpestinga ir vilties pilna šviesa. Ninka pakilo, pakeltus rankas, pasveikino Saulę, giliai nusilenkė jai, nuėjo prie savo sniego lentų, vėl pritvirtino jas prie savo batų, paėmė kibirėlius, trims ketvirtadaliais pripildė vandens, padėkojo šaltiniui ir per sniegą lėtai sugrįžo pas senelę. Atneštą nuostabiai skanų vandenį senelė įpylė į didelį molio puodą, kuris stovėjo ant medinio suolo, ir uždengė jį dėklu.
Ir vėl Ninkos siela išaugo, ir įgavo naują jėgą ir naująjį aiškumą.
Ir dar didelis išgyvenimas šiais šaltais žiemos vakarais Ninkai buvo grojimas arfa ir ypač mokymasis daugybės aisčių dainų. Be to, Ninka jau išmoko verpti ir austi šilku blyzgančius ir kaip šilkas glotnus drobės kaspinus.
Šio meno ji pradėjo mokytis jau pirmąja buvimo pas senelę žiemą. Ji išmoko parengti linus ir mažame verpimo ratelyje su mediniais ritinėliais viršuj ir apačioje verpti linų siūlas. ŠĮ verpimo ratelį jai padovanojo jaunas aistis, kuris dažnai ateidavo gydomųjų žolių. Ninka greitai išmoko austi siauras ir platesnes(delno platumo) šilku blizgančias ir glotnas drobines ilgas juostas.
Ir dar trumpomis žiemos dienomis ji ilgai, kiek tik galėjo, stovėjo prie senelės ir stebėjo, kaip ji atnešdavo iš paliepės daugybę krepšių su džiovintomis šaknimis, vaistinėmis žolėmis, lapais ir gėlėmis ir didžiojoje liepsnojančioje virykloje daugybėje puodų virė įvairiausias ryškias ir neblėstančias raudonas, mėlynas, žalias ir kitas spalvas. Senelė įmesdavo į verdantį katilą bespalves, šilkinius linų siūlų puoštus ir Ninka audringai džiaugėsi, kai gaudavosi įvairių spalvų siūlai.
Ninka vos galėjo sulaukti, kol spalvoti siūlai išdžius šiltoje virtuvėje ir, išdžiūvus, tapdavo dar gražesnės ir šilkines, nei anksčiau. Ji tuoj pat uoliai pradėdavo įvairių spalvų siūlais austi ant šilkinio, mirguliuojančio, geltonai- balto pagrindo įvairiausius piešinius. Dar ir šiandien lietuviai šiuos ilgus, kelis kartus apie kūną apsukiamas diržus vadina „juosta“.
Nedaug dienų praėjo ir Ninka jau išmoko siuvinėti ant jos mažo verpimo ratelio net ir dviejų ar trijų suaugusio delnų pločio juostas. Sekančiomis žiemos dienomis senelė jai rodė, kaip adatos, siūlų ir žirklių pagalba galima pasisiūti sau pačiai gražius drabužius, papuoštus spalvotais piešiniais.
Kai su senelės pagalba spalvingas drabužis buvo jau gatavas, Ninka su nustebimu ir pasitenkinimu ilgai žiūrėjo į mažą metalinį veidrodį ir po to, tuoj pat panorėjo pasiūti tokį pat spalvingą drabužį ir senelei.
Tačiau senelė nusišypsojo, paglostė Ninkos garbanas ir pasakė: „Mylima mergaitė, mano kūnas jau senas ir neauga taip kaip tavo vaikiškas kūnas. Be to aš esu likimo žynė. Aš nesu gimstančios ir dvelkiančios gyvybės žynė, kuri vasarą dėvi šviesiai mėlyną aprangą. Aš nesu ir amžinosios ugnies žynė- jos visada aprengtos visai baltai. Bet likimo žinios ir žiniai, kaip ir visi aisčiai, nešioja tamsius, juodus, pilkus ar tamsiai-rudus drabužius. Taip yra nuo tų laikų, kai pas mus atėjo plėšikaujantys godūs krikščioniai.
Ir Ninka tylėjo, baimingai ir liūdnai galvodama apie žodį „likimo žynė“ ir apie visada tamsius aisčių drabužius.
Iki šiol jai dar niekada nekilo klausimas, kodėl senelė, kaip ir pasislėpę nepraeinamuose miškuose aisčiai, ir kaip jos tėvas, jos mama, jos broliai, kaip ir visi baudžiauninkai –aisčiai visada dėvėjo tik tamsius drabužius. Ir pati Ninka iki šiol teturėjo tik jos baltai-geltona lino marškinėlius be rankovių ir tamsiai –rūdą darbo drabužį.
Ir Ninkai buvo liūdna nuo tų minčių. Ji su mielu noru padarytų savo senelei ir visiems aisčiams šviesius ir spalvingus, linksmus drabužius, tokius, kokius jie nešiojo, kai dar nebuvo atėję Ordino riteriai, o aisčiai buvo laisvi ir gyveno savo miškuose ir pelkėse.
Kitą dieną iš ryto po pusryčių, per kuriuos Ninka net nepalietė duonos gabaliuko, ji paprašė senelę nueiti prie šventojo šaltinio popiet, nes vandens molio inde buvo dar pakankamai. Senelė sutiko net nepaklausius priežasties. Tada Ninka iš šiltos virtuvės nuėjo į siaurą šaltą miegamąjį, paėmė medinę kėdę, kuri stovėjo prie jos lovos pagalvės, pastatė ją prie mažo lango, paėmė didelį , daug kartų sudėtą skarą su papuošalais, du kartus apvyniojo ją apie save, atsisėdo ir pamiršus viską pasaulyje stebėjo nuostabias ledines gėles ir tankų paparčių mišką ant mažo lango rėmų. Ninkos sieloje jie audė stebuklingą kristalinį pasakų mišką, kuris tai vienoj, tai kitoj vietoje vis užsidegdavo auksiniu ir raudonų blizgesiu.
Ninka pasirėmė dviem alkūnėms į palangę, priartino savo auksinėms garbanomis papuoštą veidą prie lango stiklo ir pradėjo pusti savo šiltu vaikišku kvėpavimu vis į tą pačią vietą. Pagaliau lango lede atsirado maža skylė. Ninka dešine akimi pažvelgė į švelniu raudonumu peršviestą pilką rytą ir jos akis pradėjo spinduliuoti nuo stebuklingos jau virš horizonto sklandančios rytinės saulės.
Senelė, kuri užėjo iš virtuvės, priėjo prie mergaitės ir savo dešine paglostė jos galvą ir tarė: „O milžiniška ir švenčiausia visatos dievaitė Saulė! Žemėje, mažoji žmogaus saulutė- Ninka iš senojo aisčių miško sveikina tave!“. Ninka nustebusi pažiūrėjo į ją ir pasakė „Miela senelė, uždavei man mįslę, kuri dar per sunki mano galvai ir mano sielai“
Po to ji pakilo, nusiėmė skarą ir prie lango gretą savo kėdės pastatė maža kėdę, kuri stovėjo prie senelės lovos kojų. Savo didelę šiltą skara ji pakabino ant kėdžių atluošo ir prašančiomis ir laukimo pilnomis akimis žiūrėjo į senelę.
Tačiau senelė atsisėdo ant Ninkos kėdės, pasodina jau sau ant kelių, didelę skarą apvyniojo apie jas abi ir tyliai, viską pamiršus žiūrėjo į aukso raudonumu šviečiantį mažą langą ir jame plačiai išsiskleidusį pasakišką paparčių mišką.
Ir Ninkai staigiai pasirodė, lyg ji vėl, kaip ir tada lauke, Saulės raudonose spinduliuose pamatė pirminę šilumos ir gyvybės jūrą, kuri ateina iš Visatos gelmių. Kartu ji pajuto ir savo mažą, gyvą besiplakančią širdį, kuri teikė jai šilumą ir gyvybę šiame šaltame kambaryje
Džiaugsmas ir išgąstis perėjo per Ninkos sielą: „Mano širdis –aš pati – tai maža Saulė. Esu mažas galingos pasaulio Saulės vaikas. Ir dabar švenčiausia, didžioji, mylinti motina Saulė žiūri iš visatos gelmių į savo dar visai mažą vaiką. Ji žiūri, ar jis auga, ar įgyja jėgos ir aiškumo. To reikia, kad vieną dieną mažytė saulė- mano širdis- pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirm, jausmais ir mintimis, po to – vaizdais ir paveikslais, po to kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai, o po daugelio mirčių ir prisikėlimų kurdama naują galingą Visatą, pilna gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių. Tamsiai mėlynos Ninkos akys žibėjo nuo susijaudinimo ir įkvėpimo!
Senelė vis dar sėdėjo tylint ir ramiai ir žiūrėjo į stebuklingą langą. Mažytė skylutė, kurią pagimdė lede Ninkos šiltas vaikiškas kvėpavimas jau sušalo. Langą apšviečianti kylančios saulės raudona šviesa pasidarė geltonai raudona. O išsiskleidusių paparčių miško viduje išaugo stebuklingi auksiniai ir geltonai-raudoni paparčio žiedai.
Ninka jau negalėjo tvardytis. Ji apkabino ir bučiavo senelę ir tik stenėjo „Ačiū tau, mano miela, išmintinga senelė!“. Ir sujaudintai tęsė „Leisk man atsistoti ir austi, bent tik paveikslus ir vaizdus. Tegu kol kas be stebuklingos galios ir gyvybės!“
Ir senelė su meile bučiavo Ninką į kaktą, apvyniojo apie ją didelę skarą, kol Ninka nusiėmė savo verpimo ratelį medinio kablio virš prieškambaryje stovinčią skrynios. Tada senelę atvėrė skrynią, davė Ninkai tris geltonai baltų lino siūlų pluoštus, leido Ninkai pasirinkti pagal savo norą ir kitų įvairių spalvų pluoštus.
Po to šiltoje virtuvėje mergaitė uoliai užsiėmė siūlų sudėliojimų, kuo įvairesnių spalvų parinkimu ir greitai po to pradėjo austi. Ir atrodė, kad iš jos sielos į baltai- geltoną, šilkų blizgantį pusantro delno platumo linų juostą tekėjo pumpurai, jau išsiskleidusios ir žalios taurėlapiai su didelėmis spalvotomis gėlėmis stiebuose ir šakelės su sultingais šiltos vasaros prisodrintais lapais.
Ninka buvo tiek paskendusi savo darbe, kad nematė ir negirdėjo nieko aplinkui. Ji tik tyliai murmėjo stebuklingą giesmę, iš kurios gimė žydėjimas ir atrodė, kad Ninka su šia melodija sužadina pati savyje tą žydėjimą ir nori pernešti jį į šilkinius, geltonai- baltus linus. Ir tikrai gėlės buvo tokios gražios ir gyvenimo pilnos, kad galima buvo pamatyti ne tik jų formas ir spalvas, bet netgi pajusti jų ypatingą kvapą.
Su giliu vidiniu džiaugsmu stebėjo senelė Ninkos įsigilinimą į jos darbą ir jos stebuklingas gėles linų juostoje. Ji tylėjo ir ne vienu žodžiu netrikdė mergaitės susikaupimo. Atrodė, kad Ninka norėjo atnešti į žiemos šaltį didžiąją pasaulio Saulę, tą ilgesį dėl spalvotų, kvapnių gėlių, peteliškių, šilumos ir saulės šviesos.
Šiltai apsirengusi eidavo ant savo sniego lentų per pusnynus prie tvoros su trims virvėmis rankose. Ji ėjo, kad atsineštų užburtą saulės šilumą. Ji rinko ten sausas, audros sulaužytas šakas, kurių daugybė gulėjo sniege, surišdavo juos dviem virvėmis į du didelius ryšulius, suverždavo juos trečiąja virve, uždėdavo ant dešiniosios peties ir susilinkus, ant giliai skęstančių sniego lentų ėjo per pusnyną prie įėjimo į medinį namą ir toliau į patalpą , kur buvo laikomos malkos.
Po to ji su savo sniego lentomis ėjo prie šventojo šaltinio jo stebuklingam vandeniui atnešti.
Tačiau dabar ji jau neužsilaikydavo prie šaltinio ir skubėjo sugrįžti iš žiemos ledinio šalčio ir sniego dykumos į šiltą medinio namo virtuvę, kad kuo greičiau sėstų prie juostų. Ant jų ji – mažytis žmogiškasis saulės vaikas- šaltos žiemos įkarštyje, kai didžioji Saulė buvo labai toli, kūrė savo mažą pasaulį ir savo maža vasarą su nuostabiomis gėlėm ir įvairiaspalviais drugeliais.
Kai eilinė juosta buvo gatava, Ninka kartu su senele surasdavo jai tinkamą vietą ant medinės miegamojo sienos tarp daugybės kaspinų ir juostų su gėlėmis ir peteliškėmis. Ir nuo jų maža troba švytėjo ir kvepėjo, kaip vasaros sodas. O mažoji visa tai sukūrusi Saulė buvo Ninka.
Vieną kartą Ninka pakabino ant miegamojo sienos ypač gražią juostą su spalvingomis gėlėmis ant žalių stiebų, su sultingais labais, margais drugeliais, balta saule, mėnuliu ir daugiaspalvėmis žvaigždėmis su paslaptingais ženklais, kurie reiškė laimės palinkėjimus.
Po to mergaitė ilgam susimąstė ir pasakė į juostą žiūrinčiai senelei:
„Išmintingoji senelė! Be žodžių sakai tu man, kad mūsų gyvenimas – tai keistas stebuklingas įvairiausių likimo siūlų audinys. Šie siūlai eina jame greta, tampriai supainioti vienas su kitu, po to staigiai išsiskiria ir lyg tai pradingsta, tačiau atsiranda kiti, lyg tai ir nepažįstami, jie draugiškai susipina, o po to skausmingai išsiskiria. O visą daugybės siūlų audinį mato tik išmintingi, amžini dievai. Jiems atrodo, kad žemėje augančios žmonių sielos, tai išsiskleidžiantys purpurai, nuostabios gėlės ir jų saulėti pasiuntiniai- margūs žiogeliai.
Jie mato, kaip šiandien mudu džiaugiamės, žiūrėdamos į spalvingas juostas. Kąžin, kiek ilgai truks šis džiaugsmas? O gal geri žmonės išsaugos kelios iš tų lininių juostų su jų gėlėmis, saule ir žiogeliais. Ir šios spalvingos juostos taps žmonėms, kurių likimo siūlai atsiras po šimtmečių, linkėjimais nuo praeities gyvenimo?“
Senelė apkabino Ninka, per ašaras pabučiavo jos plaukus ir tyliai pasakė:
„Tu –didžiosios amžinosios saulės vaike! Tavo sieloje kalba švenčiausios ir be galo išmintingos motinos Saulės išmintis“
Ir Saulės stiprybė ir Saulės aiškumas dar labiau sustiprėjo Ninkos sieloje.