Viktoras Falkenhahnas
DU ŽMOGAUS LIKIMAI
Įvadas
Tai įvyko 1940 metais. Pas Vydūną į jo butą Karaliaučiuje atėjo jo ilgametis draugas ir mokinys – jaunas vokiečių baltistas Viktoras Falkenhahnas. Jis įteikė Vydūnui savo ilgai rengtą disertaciją apie prūsų kalbą. Rašydamas disertaciją jis nagrinėjo seniausią iš mums žinomų prūsiškų tekstų – Jono Bretkūno parengtą Biblijos vertimą į prūsų kalbą.
Vydūnas nuoširdžiai pasveikino V. Falkenhahną, pabrėžė didelę Jono Bretkūno ir disertacijos apie jį reikšmę tiriant baltų, ypač lietuvių, kalbas ir istoriją.
Šis jųdviejų susitikimas ir paskatino V. Falkenhahną sukurti novelių romaną. Vydūnas pasakė, kad jau nemažai žinome apie savo protėvius: iš kur jie atkeliavo, kaip kalbėjo, kaip rengėsi, kokias dainas dainavo, kokiais įrankiais dirbo ir kokiuose namuose gyveno, bet svarbiausia – pažinti jų sielą, vidinį pasaulį. Ir, pavartęs rankose disertaciją, pridūrė, jog tam reikia jau ne mokslo, o meno, pavyzdžiui, romano.
Vydūno mintis giliai įstrigo V. Falkenhahno širdyje.
Iš tikrųjų tuo metu būtų buvę sunku rasti žmogų, kuris būtų galėjęs geriau realizuoti Vydūno mintį. Rengdamas disertaciją, Viktoras perskaitė apie aisčius visą medžiagą, kuri tik buvo pasiekiama. Skaitant senuosius rankraščius jam tarytum gyvi iškildavo ano laikotarpio žmonės, jų likimai, atsiskleidė gana skirtingi nuo mūsų jų siekiai ir išgyvenimai. Vėliau jis pasakojo: „Medžiagą taip gerai pažįstu, kad galiu sakyti, jog žinau, kaip iš tikrųjų buvo, tarsi tai būtų mano paties gyvenimo prisiminimai!.. Rašant mane neša jausmo ir fantazijos banga. Tarsi plaukiu motyvų jūroje.“
Buvo dar vienas svarbus įkvėpimo ir kartu pažinimo šaltinis – pokalbiai su Vydūnu.
Vydūnas prieš kelerius metus buvo išleidęs fundamentalų veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Nemaža jo dalis buvo skirta aisčiams. Besiremdamas daugybe istorinių šaltinių, Vydūnas parodė, kad senovės aisčiai buvo aukštos kultūros, humanistines tradicijas puoselėjanti tauta, daugybe atžvilgių aukštesnė už tuomečius germanus. Knyga buvo nedelsiant uždrausta, Vydūnui neleista naudotis Karaliaučiaus universiteto biblioteka.
Tačiau jaunasis baltistikos doktorantas Viktoras aprūpindavo Vydūną knygomis. Jis dažnai ateidavo pas Vydūną su sunkiu knygų ryšuliu rankose ir kaskart juodu ilgai kalbėdavosi apie aisčius, lietuvius, jų bruožus, požiūrį į gyvenimą ir save, jų kultūrą ir vietą istorijoje.
Domėtis aisčiais skatino ne tik noras pažinti istoriją.
Aplinkui siautėjo karai, prievarta, neapykanta, žmonės naikino vieni kitus. Atrodė, kad viskas, kuo didžiavosi žmonija, visos svarbiausios dvasinės vertybės – kultūra, humanizmas, sąžinė, išmintis, grožis, teisingumas – buvo bejėgiai prieš šį pasaulio gaisrą, sukeltą neapykantos, žiaurumo ir barbariškumo sprogimo. Vydūnas manė, jog taip atsitiko dėl to, kad buvo prarastas humanistinis pradas, toks, kuriuo pasižymėjo senovės aisčiai. Jis tikėjo, kad ir germanai anksčiau jį turėjo, bet prarado, kai jų sielas pavergė savanaudiškumas, godumas, jėgos kultas ir iš to kylantis troškimas užkariauti kitas tautas.
Vydūnas tikėjo, kad prieš šimtmečius įvykęs susitikimas su aisčiais germanams buvo istorinė galimybė atgauti humanistines vertybes. Tačiau tuo šansu nebuvo pasinaudota. Priešingai, buvo siekiama pavergti aisčius ir sunaikinti jų kultūrą.
Romanas buvo pradėtas 1940 metais, iš karto po istorinio pokalbio, ir buvo rašomas visą gyvenimą.
Didelė romano dalis (15 iš 22 novelių) skirta aisčiams. Pasakojimo veiksmas prasideda laikotarpiu, kai jie buvo ką tik užkariauti kryžiuočių. Parodomas mums visiškai nepažįstamas, savitas šių žmonių vidinis pasaulis.
Atskleisti mūsų protėvių psichologiją autorius imasi gana drąsiu būdu – vaizduoja jų gyvenimą anų laikų žmogaus akimis. Pasakoja taip, lyg būtų vienas iš tų žmonių. Pasakotojas jaučia ir mąsto taip, kaip jie. Pažinti senųjų laikų aisčius leidžia ne tik tai, ką jis pasakoja, bet ir pasakojimo būdas – tai, ką ir kaip jis dėsto, atskleidžia senovės aisčio vidinį pasaulį.
Nieko keista, kad novelių stilius artimiausias legendos stiliui ir turi sąsajų su Vinco Krėvės „Dainavos šalies padavimais“, Vinco Mykolaičio-Putino legendiniais kūriniais („Valdovų sūnus“, „Nuvainikuota vaidilutė“), Aleksandro Fromo-Gužučio ir, aišku, Vydūno pjesėmis. Novelių romane taip pat galima rasti nemažai asociacijų su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslais. Pavyzdžiui, didingas, iki dangaus kylantis septynių laiptų altorius apsakyme aiškiai siejasi su Čiurlionio paveikslais „Aukuras“ ir „Pilies pasaka“, didingi gamtos reiškiniai iš karto verčia pagalvoti apie jo „Jūros sonatas“. Iš rūko kylančios dievybės siejasi su Čiurlionio „Karalių pasakos“ išminčiais. Jų aprašymas primena šio menininko nutapytus įspūdingus paveikslus „Vakaras“, „Laidotuvių simfonijos“, „Kompozicija“, „Vartai“.
Prof. Viktoras Justickis
Jau daug metų Ninkos prosenelė Sogūna, tyli, bet visada visiems padėti pasirengusi prūsų žynė, gyveno giliai pasislėpusi ją tėviškai priglaudusiame tankiame miške, mažame, tamsiai pilkame, iš apvalių medžių kamienų pastatytame ir nendrėmis dengtame namelyje. Jis stovėjo įkalnėje, apsuptas aukštos medinės tvoros.
Čia ji augino savo garsiuosius maginių galių turinčius vaistinius augalus.
Kartą – jau buvo šaltas, vėjuotas vėlyvas ruduo – ji sulaukė svečio. Šis prakalbo apie jos artimą giminaitį, psichinę negalią turintį prūsų baudžiauninką Augūną. Papasakojo, kad senasis Augūnas savo maištingomis kalbomis užtraukė didelį pavojų sau ir savo šeimai: ligotai žmonai, trims stropiems ir doriems suaugusiems sūnums ir beveik septynerių metų dukrai Ninkai.
O vėliau, miške rinkdama parūdijusius rudens lapus, medžių viršūnėse, ledinio šiaurės vėjo ūžesyje ji išgirdo išmintingojo vyriausiojo žynio Krivio balsą: „Padėk Augūnui! Paimk pas save Ninką.“
Nepraėjus nė minutei, ji išėjo iš nendrėmis dengto namo, apžiūrėjo sodą, apsiavė ilgus šiltus sniego batus, apsivilko paltą su šiltu kailiniu gobtuvu, rūpestingai užrakino namo duris, prispaudė kaklą ir delnus prie tvirtų durų lentų ir užsimerkusi tyliai pasimeldė.
Tada pabučiavo duris ir kartu visą namą su jo gerosiomis dvasiomis. Sudėjusi delnus ji tris kartus lėtai apėjo namą, nusilenkė jam, apsimovė šiltas pirštines, pakėlė ryšulį, kuriame buvo šiltos antklodės, valgis ir gėrimas, ir beprasidedant pūgai leidosi į ilgą, sunkią ir įvairiausių pavojų kupiną kelionę per begalinį tamsų ūžiantį mišką, pilną baisių žvėrių šauksmų ir staugimo.
Po kelių sunkios kelionės dienų ji priėjo gyvenvietę. Jos centre stūksojo didžiulė iš ąžuolų rąstų pastatyta ir mūrinės apsauginės sienos apsupta kilniųjų vokiečių bajorų von Gehrenų pilis. Virš jos lyg stipri ranka su grasinančiu kumščiu buvo iškilęs akmeninis bokštas.
O priešais šią pilį driekėsi kaimas – daugybėje prie žemės baikščiai prisispaudusių tamsiai pilkų medinių namelių gyveno pono von Gehreno baudžiauninkai.
Toliau nuo jų namų stūksojo aukštas Kartuvių kalnas, kurio status, su daugybe iškilimų ir nelygumų šlaitas leidosi tiesiai prie vargšų namelių.
Tas kalnas buvo ypatingas. Jį gerbė nesuskaičiuojamos aisčių kartos. Net ir dabar vyresni pagonys laiko šį kalną šventu, nes daug tūkstantmečių didžiulių pušų apsuptoje jo viršūnėje degė amžinoji ugnis. Prieš kokį šimtmetį jį sugriovė kryžiuočiai.
Čia senelė irgi turėjo nedidelį namelį. Jis stovėjo nuošaliai nuo gyvenvietės – aukštai virš šiaudais dengtų žemų kaimo namelių stogų. Po sunkios kelionės senelė, radusi namelį sveiką, įsitaisė jame žiemai.
Į mažąjį namuką prie stataus Kartuvių kalno šlaito ji netrukus atsivedė Ninką.
Senelė žinojo, kad gyventi ilgai čia pavojinga ir geriausia būtų tuoj pat keliauti atgal. Bet ji bijojo, kad žiemą mažoji Ninka neatlaikys ilgos kelionės per miško tankumynus ir pusnynus. Žiema tais metais buvo ypač rūsti – šalčiausia iš visų, kurias ji galėjo prisiminti per ilgą savo gyvenimą. Dėl to, nepaisant visų pavojų, reikėjo laukti pavasario.
Ir jos pradėjo gyventi mažame namelyje.
O pavojus vis didėjo…
Žiaurus prūsų likimas atėmė protą senajam Augūnui, šlubam maištingos dvasios pagoniui. Jo kalbos, grasinimai sudrumstė jo trijų sūnų ir daugybės kitų kaimo gyventojų protus.
Pono von Gehreno įsakymu senasis Augūnas ir du iš trijų jo sūnų buvo sulaikyti. Laimei, jauniausias jų brolis buvo perspėtas ir suspėjo pabėgti.
Už maištingas kalbas pasmerkė kilnusis ponas von Gehrenas senąjį Augūną mirti ant laužo, o jo sūnus – kartuvėse abipus laužo.
Pro savo namelio langą senelė ir Ninka matė, kaip Kartuvių kalno viršūnėje įrengtose kartuvėse užgeso abiejų jaunuolių gyvybė. Tada tarp kartuvių suliepsnojo laužas, ant kurio buvo pririštas jų ir Ninkos tėvas – senasis Augūnas.
Tačiau laužui užsidegus įvyko neregėtas dalykas. Apie šį įvykį iki šiol vieni kitiems pasakoja pagonys prūsai, lietuviai ir kuršiai, apie tai baimingai šnekasi netgi krikščionys vokiečiai.
Kai laužo liepsnos apsupo Augūną, pasakoja jie, senoji ragana, daugybės siaubingai rėkiančių ir dainuojančių burtininkų padedama, prisišaukė neregėtos jėgos sniego audrą, griaustinį, pūgą, žaibus ir sniego vaiduoklių būrius. Valdytojas, kietas užsispyrėlis budelis ir visi žiūrovai, didžiausio siaubo apimti, leidosi bėgti žemyn, toliau nuo kalno.
Buvo kalbama, kad siaubingas aisčių dievo Perkūno žaibas, blykstelėjęs tiesiai iš didžiulio tamsiai mėlyno kunkuliuojančio debesies, išplėšė seną šlubą pagonį iš laužo liepsnos ir banguojančiame audros debesyje pakėlė jį į dangų.
Netgi kalbama, jog čia, danguje, paniekintasis senasis Augūnas tapo pusdieviu, vienu iš vokiečiams siaubą keliančių demonų, o Perkūnas duoda jam savo dieviškų žaibų ir kerštą nešančių strėlių, kad šis nubaustų vokiečių ponus už nežmoniškus poelgius.
Gana greitai po šio įvykio iš didžiulio sielvarto mirė ligota Augūno žmona, Ninkos mama.
Laimei, pavyko perspėti jauniausiąjį Ninkos brolį ir jis laiku pabėgo.
Senė žinojo: po siaubingų žiemos įvykių jai ir Ninkai gresia mirtinas pavojus ir reikia kuo greičiau nerti į begalinį, nepereinamą jas ginantį mišką.
Tačiau žiema vis dar tęsėsi.
Ši žiema buvo, ko gero, ne tik šalčiausia, bet ir ilgiausia iš visų, kurias senelė galėjo prisiminti. Nuo pat kovo pabaigos visą balandį iki gegužės pradžios nuolat pūtė žvarbus vėjas ir plakė ledinis lietus.
Atrodė, kad šiemet pavasario nebebus.
Net balandžio mėnesį ir gegužės pradžioje buvo taip šalta ir pūtė toks nemalonus vėjas, kad nė viena gegutė nesiryžo sukukuoti. Tokio tikrai dar niekada nebuvo!
Tik gegužės viduryje viskas staiga pasikeitė. Šiltas vėjas ėmė varyti šaltus, lietingus debesis, draskyti juos. Šie, tarsi ilgi suplėšyti skudurai, vis plaukė ir plaukė šaltai mėlyname danguje virš aukšto, neįžengiamo, vis dar sniego ir šalčio sukaustyto miško. Maždaug gegužės vidury danguje neliko niūrių debesų ir šilta vasaros saulė pradėjo be perstojo siųsti savo šildančius spindulius taip jų išalkusiai iki gelmių sušalusiai žemei.
Iš karto atgijo sustingusios, užšalusios gėlės. Jos atvėrė savo žiedpumpurius ir plačiai išsišakojusius žiedlapius tiesė šildančių saulės spindulių link.
Žila senoji Sogūna neapsakomai laukė šių pirmųjų šiltų pavasario dienų ir naktų, kurios atneštų šilumą į miško tankumyną ir ištirpdytų pusnynus.
Sulaukusi šiltų dienų, senelė vis dažniau eidavo į mišką ir paskęsdavo jo šlamesyje.
Vieną dieną iš seno ištikimo lietuvio, kuris atnešė jai duonos, Sogūna sužinojo, kad nežinomo šaulio paleista nuodinga strėlė įsmigo į pono von Gehreno nugarą. Jis papasakojo, kad pono tarnai po visą kaimą ieškojo to nežinomo nematomo klastingojo demono, kuris persekiojo maloningąjį poną von Gehreną ir pagaliau sumedžiojo jį miške laiptais kopiantį į medžiotojo bokštelį.
Sklido gandai, kad tas šaulys – tai trečiasis, jaunesnysis, ant laužo sudeginto Augūno sūnus ir kad būtent senelė padėjo jam pabėgti.
Senosios žynės namas stovėjo nuošaliai nuo kalno. Bet argi dvaro šeimininkas, jo valdytojas ir sargybiniai negalėtų sužinoti, kad senelė su Ninka gyvena senajame name virš kaimo, ant Kartuvių kalno šlaito. Jie ieškos jų ir tikrai ateis.
Kitą rytą po šios žinios senelė labai anksti išėjo į mišką.
Miškas jau budo po nakties sapno. Medžių viršūnėse rytinėje prieblandoje jau skambėjo nedrąsios mažų įvairiaspalvių paukščių dainos. Po kiek laiko, auštant, suspindus pirmiesiems saulės spinduliams, atskiros kikilių, volungių, gegučių ir kitų sparnuočių dainos sustiprėjo ir susiliejo į vieną giesmę – ji džiaugsmingai veržėsi iš šimtų gerklių. Atrodė, kad paukščiai, kaip ir gėlės, norėjo per keletą valandų atgauti viską, kas buvo prarasta per du nepaprastų šalčių mėnesius.
Ir vėl miško ūžesyje iš pat nepereinamo miško sielos, o gal net iš viso Dievo pasaulio gilumos ji išgirdo išmintingiausiojo ir aukščiausiojo aisčių šventiko Krivio žodžius:
– Šiandien, tik saulei nusileidus, palik šį namą kartu su Ninka!
Senelė sudėjo delnus, prispaudė rankas prie krūtinės ir žemai nusilenkė kylančiai didingai, šviesiai, raudonai geltonai saulei.
Tada ji sugrįžo į namelį, pažadino Ninką ir pasakė jai, kad šiandien, saulei nusileidus, prasidės ilga ir sunki kelionė į miško gelmes link gražaus sodo ir nendrėmis dengto namelio. Dar iki pietų jos susikrovė viską, ko reikės kelyje.
Tuomet senelė pasakė Ninkai, kad prieš naktinę kelionę abi turi gerai pailsėti ir išsimiegoti.
Likus porai valandų iki saulėlydžio senelė pradėjo ruoštis miegui. Ji užvėrė medines vakarinio lango, pro kurį buvo matyti Kartuvės kalno viršūnė, langines. Tada priėjo prie kito – kampinio – lango. Pro jį buvo matyti tik mažas sodo lopinėlis, kuris baigėsi prie pat skardžio, nusileidžiančio iki garbingojo pono von Gehreno pilies. Senelė kruopščiai uždarė ir šį langą. Tuomet paragino Ninką gulti miegoti.
Ninka paklusniai atsigulė ir greitai užmigo.
O pati senelė, uždariusi ir rūpestingai užrakinusi skląsčiu namo duris, įsisupo į didelę tamsią skarą, atsisėdo ant suolo, parėmė sunkią galvą dešine ranka ir, rodos, taip pat užmigo.
Tačiau Ninka miegojo neramiai.
Keistas buvo jos sapnas.
Jos sapne tamsus ir niūrus kambarys, kuriame ji miegojo, jau nebebuvo mažas ir siauras. Jis tapo labai erdvus, platus ir aukštas. Be to, atrodė, kad jis toliau platėja ir aukštėja.
Staiga Ninka išvydo prie jos lovos stovinčią baltai apsirengusią aukštą, nuostabiai gražią dievišką moterį šviesiu spinduliuojančiu veidu.
Paskui mergaitė pamatė už jos nugaros, prie pat durų stovintį milžiniško ūgio tamsų vyrą. Jis stovėjo toliau, prieblandoje, pasirėmęs dideliu, sunkiu arbaletu. Jo veidas buvo raudonas. Jis buvo apsirengęs kaip medžiotojas, tamsiai žaliais drabužiais. Iš pradžių Ninka netgi pamanė, kad tai vienas iš pono von Gehreno sargybinių ir kad jis atėjo būtent jos. Vyriškis žiūrėjo į Ninką, neatitraukdamas sunkaus, niūraus žvilgsnio.
O nuostabioji moteris vilkėjo švytinčiais baltais, aukso siūlais siūtais drabužiais. Akinantis buvo jos rūbų baltumas…
Tai buvo stebuklingas baltųjų lelijų baltumas.
O gal tai buvo ne lelijos, o ką tik iškritusio pirmojo sniego baltumas?
O gal tai buvo ne lelijos ir ne sniego, o vaikiškai nekaltos ankstyvojo pavasario snieguolės baltumas?
Ilguose šviesiuose žemyn besidriekiančiuose moters plaukuose švytėjo auksinė diadema su visomis spalvomis mirgančiu dideliu deimantu.
Dešinėje rankoje ji laikė kažką, kas priminė mažą švytintį stebėtino grožio dangaus mėlynumo debesėlį.
O gal tai buvo ne debesėlis? Gal tai buvo didelis tamsiai mėlynas safyras?
O gal ne safyras, o safyro spalvos varpelio žiedas?
Bet panašiausia tai buvo į mėlynai švytinčią žmogaus sielą.
Dieviškoji didingoji moteris lėtai pasilenkė prie Ninkos, atsargiai įdėjo tą mėlyno debesėlio apsuptą gyvąjį safyrą jai tiesiai į širdį ir stipriai pabučiavo jai krūtinę ir kaktą.
Ninka pakilo iš lovos ir plačiai atsimerkusi su nuostaba žiūrėjo į meile ir gėriu spinduliuojantį dievaitės veidą. Ji nė nepajuto, kaip jos rankos išsitiesė dieviškosios moters link. Tada moteris pasilenkė dar arčiau jos ir tyliai prabilo:
– Pažiūrėk į save, Ninka. Tai tavo tikroji esmė!
Ninka pažiūrėjo į save ir dar labiau nustebo. Jos vaikiškas kūnas neryškiai stebuklingai švytėjo. Tai buvo vaiko, tyro kaip ankstyvo pavasario snieguolė, nekaltumo šviesa.
O jos galvą lyg ametisto spalvos vainikas puošė įgimto vaikiško proto aiškumo ir blaivumo spindesys.
Baltoji moteris pakėlė Ninką nuo lovos, paėmė ją ant rankų ir jausmingai, meiliai bei nuoširdžiai prispaudė ją prie krūtinės.
O Ninkos žvilgsnis vėl nukrypo į milžinišką arbaletu pasirėmusį vyrą. Jis vis dar stovėjo sutemoje prie durų ir taip pat niūriai žiūrėjo į Ninką.
Ir staiga milžinas prabilo. Jis ne kalbėjo, o riaumojo. Atrodė, kad jo balsas skamba iš toli, atsimuša į Kartuvių kalną, į mūrines pilies sienas ir sugrįžta su aidu.
– Tu, krikščioniškojo vardo neturinti ir be šventojo krikšto Ninka besivadinanti, klausyk. Jau septynerius savo žemiškojo gyvenimo metus gyveni šiame garbingajam riteriui von Gehrenui priklausančiame kaime, kur įsikūrę jo beteisiai pavaldiniai. Žinok, jog ir tu esi gimusi tam, kad dirbtum ir būtum jam naudinga!
Du tavo broliai mirė kartuvėse, stovinčiose Kartuvių kalno viršūnėje. Jie žuvo dėl to, kad tavo tėvo sukurstyti tapo nepaklusnūs garbingajam ponui von Gehrenui. Tavo tėvas mirė laužo ugnyje, nes sukilo prieš Dievo nustatytą tvarką ir norėjo sukelti garbingojo von Gehreno vergus prieš jų kilnųjį poną.
Dar palauk ir pamatysi!
Tavo jaunesnysis brolis, kurio užnuodyta strėlė įsmigo į kilniojo von Gehreno nugarą, irgi baigs savo gyvenimą Kartuvių kalno viršūnėje!
Jo pagalbininkę, tavąją prosenelę, kaip nuodingą rupūžę sutryps pono von Gehreno tarnai.
Ir tu, tu irgi mirsi dėl savo prosenelės velniškųjų nuodų.
Taip, tu mirsi. Ir žinok, kad mirsi ne tik nuo nuodų.
Tu mirsi, nes būdama niekas, būdama vergė išdrįsi suardyti Dievo nustatytą tvarką – sumanysi, kad esi lygi kilmingiesiems.
Ir už tai tu mirsi, tu mirsi.
Stipriai sukrėtė Ninką šie šiurkštūs ir negailestingi žodžiai. Ji ėmė nenumaldomai verkti aukštos baltosios dievaitės glėbyje. Ši dešine ranka paglostė Ninkos plaukus ir tyliai pasakė:
– Ninka! Mieloji! Tavo širdis sako tau, kas aš esu. Ir ji sako tau, kas tu esi!
O aš tau pasakysiu, kas yra šis prie durų stovintis grėsmingas milžinas.
Jį, kaip ir mane, atsiuntė dievai.
Aš esu tavo laimingas, o jis yra tavo skausmingas likimas.
Taip, Ninka. Kiekvienas žmogus turi ne vieną, o du likimus. Abu jie visada su juo, jo širdyje. Abu veda jį per visą jo gyvenimą.
Tau tik gimus, tik pirmą kartą įkvėpus, dvi dieviškosios būtybės, du žemiškojo gyvenimo likimai jau stovėjo tau iš kairės ir dešinės.
Daug vargo tau teks patirti. Daug neteisybės paruošė tau tavo tamsusis likimas. Jis tau bus negailestingas.
Tavęs laukia gyvenimas, pilnas nesibaigiančio skausmo. Tu patirsi didžiulių nusivylimų. Susidursi su žmonių abejingumu, jų buku žiaurumu, begaline neapykanta, nenugalimu savanaudiškumu.
Bet visą laiką greta būsiu aš – tavo šviesusis likimas. Tu patirsi, kad tavo likimas ne tik skausmingas, bet ir kartu laimingas. Taip, Ninka! Dievo pasiaukojimas ant kryžiaus, kuris kvailiams atrodo beprasmis ir gėdingas, kartu yra ir didysis likimas. Tai laimingas, kupinas didžiausio pasiaukojimo, meilės ir išminties didysis likimas. Jis irgi laukia tavęs.
Žinok, kad tikroji kiekvieno gyvenimo esmė – šie du likimai. Tau skirtas ir vienas, ir kitas. Tavo gyvenimas bus pilnas kančios ir skausmo. Bet kartu jis bus kupinas aukščiausios dieviškosios laimės.
Ir abu likimai reikalingi, kad pasitarnautum ir padėtum amžiniesiems dievams jų kūryboje.
Šiandien tau atėjo laikas pažiūrėti į akis savo laimingajam ir skausmingajam likimui ir priimti abu su tokia pat didele meile aukštiesiems dievams ir tokiu pat stipriu pasitikėjimu jais.
Tavo dievai išgelbėjo tavo didelės širdies tėvą nuo laužo ugnies ir priėmė jį pas save. Jis tapo pusiau dievu ir didžiuoju dievų pagalbininku. Taip bus ir tau, kai nuoširdaus, nesavanaudiško nuolankumo pilna ir meilės jiems vedama priimsi savo sunkųjį likimą ir panorėsi tapti aukštąja žinia.
Sunki tai bus auka, ilgas ir skausmingas bus tavo kelias. Niūrus milžinas kalbėjo tiesą.
Jis papasakojo tau apie tavo nelaimingą, tragišką likimą.
O aš tau papasakosiu apie tavo šviesųjį likimą.
Tu bėgi nuo vokiečių. Taip lemia tavo tamsusis likimas.
Bet kartu tai ir šviesusis likimas. Iš tikrųjų tu ne bėgi, o keliauji į miško gilumą pas senuosius miško dievus. Miško gilumoje tau skirta bendrauti su jo dvasiomis. Iš jų tau skirta sužinoti, ką galvoja ir jaučia miškas, medis, vėjas, saulė. Tu išmoksi jų kalbą. Tu pažinsi jų išmintį.
Tūkstantį kartų nustebsi. Tūkstantį kartų susižavėsi, žiūrėdama į pūkuotą medžio lapą, į rasos lašą ant žolės stiebo, į bitę, prigludusią prie gėlės, į tankią lapiją, kuri apipils tave ką tik praėjusio lietaus lašais.
Tai tavo šviesusis likimas, kurio nieks iš tavęs neatims.
Kiekvienas lašas tau kels susižavėjimą. Ir šis susižavėjimas atvers tau didžiąją išmintį. Tu suprasi, pamatysi, kad kiekvienoje žolytėje slypi viskas: ir miško pievelė, kurioje ji auga, ir visas bekraštis miškas, ir visas begalinis pasaulis. Ir kiekvienoje žolytėje tu įžiūrėsivisi visų jų dvasią: žolės dvasią, pievos dvasią, miško dvasią ir viso pasaulio dvasią. Ir viena žolelė tau pasakys apie tave ir pasaulį daugiau nei tūkstantis knygų.
Šis žinojimas užpildys tavo sielą ir ji taps dar gražesnė, dar turtingesnė, dar platesnė.
Tai tavo šviesusis likimas, kurio iš tavęs nieks neatims.
Žiūrėdama į žolelę, tu pamatysi tai, ko nemato kiti. Pamatysi, kad pavasario žolė yra, kaip ir tu, vaikas ir kad ji, kaip ir tu, stebisi nuostabiu pasauliu. Jai malonu, kad nematoma vėjo ranka glosto ją, dėl to ji lenkiasi ir išsitiesia kartu su vėjo bangomis.
Ir tu įžvelgsi kitus dalykus, kurių nemato kiti. Pamatysi, jog ji, ši žolelė, kaip ir tu, laiminga, kad gyvena šiame pasaulyje.
Kai tai suvoksi, įvyks naujas stebuklas. Staiga ji ir visa žolė aplinkui taps dar žalesnė ir pasaulis suspindės naujomis puikiomis spalvomis.
Tada suprasi, kad žalia žolės spalva ir dangaus mėlynumas yra laimės spalvos ir vieversėlio daina aukštumoj yra laimės daina. Tai laimė, kad esate, kad gyvenate, kad kvėpuojate, kad matote visą tą nuostabų pasaulį.
Patikėk, šito iš tavęs nieks neatims.
Ir tu išgirsi, kaip žolė dainuoja tavo vardą. Tu patirsi naują, anksčiau nepažintą džiaugsmą. Ir suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį. Tu gyvensi su visu tuo ir visa tai gyvens tavyje. Laimės ašaros suspindės tavo akyse, kai matysi, kaip auga žolė, kaip vėjas siūbuoja medžius, kaip saulės spindulėlis prasiskverbia pro lapiją ir uždega tamsią žemę.
Ir tu suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį.
Taip pat suprasi, kad tavo siela apima viską.
Saulė šviečia geltonai, dangaus gelmė mėlyna, žolė sodriai žalia, o nakties tamsa juoda. O tavo sieloje telpa viskas. Ji yra kaip vaivorykštė – šviečia visomis pasaulio spalvomis.
Visa tai užpildys tave. Tu jau negalėsi kvėpuoti be viso to, negalėsi gyventi nei be šios žalumos, nei be to žydrumo.
Tavo gyvenimas iš pilko, pilno nelaimių ir skriaudų taps be galo šviesus ir gilus.
Ir tada tau atsivers didžiausia išmintis. Tu suprasi, kad visas pasaulis yra tavyje ir viskas iki pat paskutinio žolės stiebo ir ant jo žvilgančio rasos lašelio yra pripildyta didžiosios prasmės. Suvoksi, kad šiame pasaulyje nėra nieko beprasmio ir nereikalingo.
Ir tavo mintys, ir tavo žodžiai bus kupini išminties. Žmonės su nuostaba žiūrės į tave. Jie manys, kad esi paslaptinga žynė, išmintinga, ne tokia, kaip visi kiti, kad gali bendrauti su aukščiausiaisiais dievais. O iš tikrųjų tu būsi tokia pat, kaip ir visi šie žmonės, tik sugebėsi kur kas daugiau.
Tu tikrai galėsi tai, ko negali kiti. Gebėsi bendrauti su visu pasauliu, su jo siela. Kaip ir aplinkiniai, gyvensi mūsų pilkoje ir žiaurioje kasdienėje realybėje, kaip ir kiti, turėsi tik vieną gyvenimą. Bet kartu gyvensi nuostabiame daugiaspalviame pasaulyje, kuriame yra dvasios bei dievai ir kuriame tau skirta tūkstantis gyvenimų. Ir, patikėk manimi, šis antras puikus pasaulis toks pat realus.
Ir tada tavo sieloje sužydės nuostabiausias sugebėjimas. Tai sugebėjimas suprasti kitą būtybę. Žvelgdama į kiekvieną augalą, kiekvieną būtybę pamatysi jų nuostabią sielą ir nepaprastą grožį. Tai suteiks tau dar nuostabesnį gebėjimą suprasti žmones, pamatyti kiekvieno jų sielą ir jos grožį, pamilti kitą žmogų. Jų nebeskirstysi į gerus ir blogus, draugus ir priešus, protingus ir ne, tau naudingus ir nenaudingus. Pamatysi kiekvieno jų nuostabų pasaulį. Ir pajusi troškimą padėti jiems, pasidalyti su jais savo turtais, atverti jiems savuosius pasaulius ir įeiti į jų pasaulius. O su tuo jausmu ateis ir noras mylėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų.
Žinok, kad šį nuostabų gebėjimą bendrauti su pasaulio dvasiomis anksčiau turėjo ir vokiečiai. Bet jų sieloje tamsusis niūrusis karys nustelbė viską. Jis užvaldė vokiečių sielą. Jų meilę ir pagarbą pasauliui nugalėjo noras jaustis jo valdovais, domėjimąsi kitu žmogumi pakeitė panieka jam, meilę gamtai užgniaužė siekis užkariauti ir išnaudoti ją, o užuot nuoširdžiai domėjęsi kitomis tautomis jie paskelbė save išrinktaisiais.
Ir jų pasaulis tapo tuščias. Vokiečiai pamiršo kito žmogaus pažinimo laimę. Jie pamiršo nuostabų žavėjimosi kitu jausmą, kada kitame žmoguje tau staiga atsiveria netikėto grožio pasaulis. Vietoje šio nuostabaus pasaulio jie mato tik vergą ar laukinį, užuot žavėjęsi juo, jaučia panieką jam ir pasididžiavimą savimi, užuot mokęsi iš jo, perėmę jo neįkainojamus dvasinius turtus, jie tik siekia sunaikinti jame tai, kas iš tikrųjų vertingiausia ir svarbiausia.
Tamsusis karys gali daug ką. Jis gali užkariauti naujas žemes, sukurti neįtikėtino sudėtingumo galingą techniką, įgyti turtų ir valdžią, bet jo siela tuščia.
Vokiečiai viską pasaulyje vertina tik pagal vieną matą – mano ar ne mano. Sielos tuštumą jie bando užpildyti vis naujais užkariavimais. Jų dievas – jėga ir valdžia.
Vokiečių pastoriai liepia jiems mylėti vieniems kitus. Bet vokiečiai to negali. Juk viskas skiria juos vienus nuo kitų, viskas supriešina: nuopelnai ir nuodėmės, interesai ir siekis būti aukštesniam už kitus, charakterių ir patirties skirtumai. Jie nesugeba įžiūrėti kitų žmonių grožio, nemato begalinių jų sielų pasaulių. Už ką gi jiems mylėti artimą?
Tau, Ninka, ir tavo tautai skirta sužadinti šią sielą, atgaivinti ją.
Senelė pažadino Ninką. Kambarys vėl tapo mažas. Ninka dar ilgai negalėjo atsigauti po šio neįprasto sapno.
Tačiau senelė skubino.
Ninka skubiai apsirengė, apsivilko paltą, pakėlė jai paruoštą ritinį, lyg atsisveikindama paskutinį kartą apsidairė ir nuskubėjo paskui senelę, kuri nešina dideliu skalbinių bei drabužių ryšuliu ir kelioniniu krepšiu su duona jau žengė pro duris.
Jos abi išėjo į nakties šaltį ir tamsą, ir šaltas vėjas sutiko jas.
Jų laukė labai ilgas ir sunkus kelias per nepereinamo miško tamsą. Nei senelė, nei Ninka nebuvo tikros, kad sėkmingai jį įveiks.
Tačiau jau išeidama pro siauras duris Ninka tamsiame rūke pamatė kai ką neįprasto: jų laukė du dideli briedžiai su aukštai iškeltais plačiais keturkampiais tamsiai rudos spalvos ragais.
Ninka suspaudė senelės ranką ir jos kartu priėjo prie karališkųjų gyvūnų. Stebuklingi buvo šie briedžiai. Ypatingos buvo jų akys. Jos švietė nepaprastu protu ir išmintimi.
Jų plačiai atmerktose akyse buvo keistas, lyg iš tolimų laikų ateinantis nuolankumo, meilės ir gilios išminties blizgesys. Šios akys kalbėjo. Jos kalbėjo apie patirtą skausmą ir laimę. Jų žvilgsnis apkabino Ninką ir suteikė jai nuostabią ramybę.
Ir Ninka staiga suvokė, kas yra šie briedžiai. Ji suprato, kad tai aukštieji aisčių žyniai, burtais paversti šiomis karališkomis būtybėmis.
Ninka žinojo, kad jie abu – galingi gynėjai ir pagalbininkai ilgoje kelionėje.
Ir senelė tyliai pasakė:
– Na, ką gi, pradedam kelionę.