Viktoras Falkenhahnas

PASAULIO SUTVĖRIMAS

Įžanga

Pristatant novelę metinėje Vydūnui skirtoje konferencijoje

Pagėgiai 2020

Svarbus, o gal būt, svarbiausias, mūsų meilės Vydūnui šaltinis yra mūsų meilė Lietuvai. Ir tada, kai buvo kovojama už nepriklausomybę ir dabar, kai reikia įtvirtinti mūsų šalį plačiajame pasaulyje, Vydūnas yra ir vėliava, ir įkvepėjas, ir mokytojas.

Bet didelė Vydūno palikimo dalis svarbi ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Tai, visų pirma, jo mokymas apie tai, koks turi būti žmogus. Aišku, apie tai galvoja kiekvienas didelis mąstytojas. Bet Vydūnas sugebėjo paimti geriausią iš kiekvieno ir sukoncentruoti į vientisą vaizdą.

Didelis Vacio nuopelnas, kad jis giliai ištyrinėjo šią Vydūno paveldo pusę . Tikriausiai, atsimenate, savo mokslinio kelio pradžioje jis labiausiai siejo Vydūną su Gandi. Vydūnas – tai lietuviškas Mahatma Gandi. Tam tikrai buvo nemažai pagrindų. Panaši buvo Lietuvos ir Indijos situacija. Abi tautos: lietuvių ir indų buvo pavergtos kitos daug stipresnės, bet daugelių atžvilgių primityvesnės tautos. Ir panaši buvo pagrindinė Vydūno ir Gandi mintis, kad svarbiausia, svarbiausias ginklas šioje kovoje už nepriklausomybę yra ne jėga, o dvasinis pranašumas.

Bet tai buvo tik ilgo mokslinio kelio pradžia.

Toliau tyrinėdamas Vydūną, Vacys žengė į dar aukštesnį Vydūno supratimo lygį. Taip, Gandi, bet ir ne tik. Monografijoje kruopščiai apžvelgė Vydūno ryšius su pagrindinėmis senosios ir pažangiausiais šiuolaikiniais mokymais ir parodė – Vydūnas žinojo viską ir integravo, tiksliau, iš to viso išskyrė, iškristalizavo vertingiausią branduolį. Ir tuo pagrindu sako, koks turi būti žmogus, koks turi būti jo ryšys su kitais žmonėmis, su savo tauta, su istorija, su pasauliu aplamai.

Pacituosiu nedidelę ištrauką iš pastaraisiais metais parašyto Vacio straipsnio „Žmogaus ir žmoniskumo koncepcuos Vydūno filosofijoje bruožai“.

Tai tik 5 sakiniai. Bet jie skamba, kaip varpo dūžiai. Ir puikiai sukristalizuoja Vydūno viziją, kas yra ir koks turi būti žmogus.

„Tikrovė esanti nevienodo tobulumo laipsnio. Tas tobulumas priklauso….. nuo kiekviename reiškinyje esančios sąmonės, nuo to reiškinio sąmoningumo laipsnio. Ši sąmonė tobuliausiai yra įkūnyta žmoguje;

Ryškiausiai ji šviečianti žmogaus kūrybinėse galiose.

Todėl Vydūnas visą savo dėmesį kreipia į žmogų, į jo visapusišką ruošimąsi būti tų kūrybinių galių reiškėju.

Žmogaus uždavinys yra tobulėti; tobulėjimo kelias – moralinis, einąs per realaus gyvenimo tinkamą sutvarkymą“.

Genialūs žodžiai!

Taigi, šiame begaliniame pasaulyje nesame tik apgailėtinos mažos dulkelės.

Mes esame pasaulio dvasia, jo esmė, jo prasmės koncentracija

ir būtent dėl to mūsų gyvenimo kelias – tai kūryba ir tobulėjimas, mes tobulėjame tobulinant pasaulį.

Savo pažiūras į tai, koks turi būti žmogus, Vydūnas dėstė ne tik filosofiškai, bet ir meniškai.

Tai labai dėsninga. Kai kalbi apie žmogų, jo vidinį gyvenimą, jo jausmus, reikia ne tik įrodyti, bet ir parodyti.

Leiskite pateikti pavyzdį. Esu doras katalikas, bet niekada negalėjau suprasti žmonių, kurie eina į vienuolyną ir visam gyvenimui užsidaro nuo šiuo nuostabaus pasaulio. Neseniai sutikau vienuolį. Jis papasakojo apie save, savo jausmus, išgyvenimus. Aš jo pasakojimo niekada nepamiršiu. Jokie įtikinimai, jokie argumentai negalėjo būti tokie įtikinami, kaip šis gyvas pasakojimas apie savo išgyvenimus, bendraujant su Dievu maldoje, padedant žmonėms, gilinantis į pasaulio ir žmogaus supratimą. . Kai kalbama apie tai, kaip reikia statyti namus, auginti derlių, gydyti žmones, įtikina mokslas. Bet kai kalbama apie tai, kokiu žmogumi reikia būti, kaip gyventi, įtikinti gali tik meno kūrinys.

Vydūnas tai puikiai žinojo. Dėl to kai jo mokinys ir po to ir ilgametis draugas ir bendradarbis-Viktoras Falkenhahnas atnešė savo knygą apie senovės prūsų kalbą, Vydūnas pasakė, mokslinis tyrimas tai puiku, bet norint suprasti anų laikų žmones reikalingas romanas. Jis būtent tai turėjo omeny. Jei rašote apie papročius, kalbą, gyvenimą, pakanka mokslo. Bet jei apie šių žmonių sielą, jausmus, reikalingas meno kūrinys.

Iš šių Vydūno žodžių ir gimė visas novelių romanas ir novelė „Pasaulio sukūrimas“, kuria šiandien pristatau.

Esu be galo dėkingas Vaciui už tai, kad visomis išgalėmis rėmė novelių apie aisčius vertimą. Padėjo, visų pirma, morališkai, nes pradžioje šis sumanymas atrodė visai beviltiškas, keletą metų negalėjome pajudėti iš vietos.

Ir reikia pasakyti, kad ši Vacio parama buvo tik tęsinys to, ką Vacys darė visa gyvenimą.

Berlyne ir Lietuvoje jis išnaudodavo kiekvieną galimybę susitikti ir pakalbėti su prof. V. Falkenahnu. O kai prof. Falkenhahnas mirė, Vacys padarė viską, kad jis nebūtų pamirštas. Jis organizavo jo atminties minėjimus. Taip pat ir su jo novelių romano vertimu. Jis nuolat domėjosi, kaip sekasi su vertimu. Jis padėjo susisiekti su žmonėmis, kurie galėjo padėti. Ypač svarbu – patarimais, tiksliau, konsultacijomis, kurios leidžiant bus panaudoti kaip komentarai. Tame tarpe – apie „gyvybės medis“, apie kurį šiandien girdėsite, Vaclovas atsiuntė ilgą komentarą.

Taigi, novelė vadinasi „Pasaulio sutvėrimas“

Pavadinimas iš karto primena garsų Čiurlionio ciklą „Pasaulio sutvėrimas“. Tarp kitko, kalbininkai barėsi, kad taip netaisyklinga, „sutvėrimas“ ne literatūrinis žodis, turi būti ne „sutvėrimas“, o „sukūrimas“. Nepaklausiau, ir , galvoju, Vacys tam pritartų. Tegu netaisyklinga, svarbiau, kad ryšys su Čiurlioniu yra ir turi išlikti! Bet ne tik pavadinimas sieja novelę su Čiurlioniu. Skaitant, iš karto atsiduriame Čiurlionio pavaizduotame legendų pasaulyje.

Labai ačiū mūsų nuostabioms konferencijos organizatorėms, kurios sutiko paskaityti ištrauką iš šios novelės.

Ištrauka prasideda, kai 7 metų mergaitė, vardu Ninka sužino, kad jai lemta tapti žyne. „Ninka“ prūsų kalba reiškia „nuotaką“.

Dar svarbi pastaba. Novelė nėra etnografinė.

Viktoras Falkenhahnas gerai žinojo anų laikų gyvenimą. Rengdamas savo monografiją apie prūsų kalbą, jis perskaitė apie prūsus viską.

Tolimesniais metais senovės baltų tema buvo labai intensyviai tyrinėjama ir Vokietijoje ir Lietuvoje. Neabejoju, kad jis buvo susitikęs ir šnekėjosi su Gintaru Beresnevičiumi, ir Norbertu Vėliumi, ir Jonu Trinkūnu ir kitais garsiais tyrėjais.

Ir aišku, novelėje siekė nenukrypti nuo jų tyrimų išvadų.

Bet novelė ne etnografinė. Jos pagrindinis tikslas nebuvo, kuo smulkiai ir kuo tiksliau aprašyti mūsų protėvių gyvenimą. Jis buvo kitas. Vydūnas tikėjo, kad mūsų protėviai daugelių atžvilgiu artimesni jo skelbiamam dvasiniam žmogaus idealui. Visos romano novelės, taip pat ir „Pasaulio sutvėrimas“, ne etnografija, ne apie mūsų protėvių išorę, o apie tai, kokie buvo „iš vidaus“ – apie jų vidinį gyvenimą ir santykius su pagrindinėmis gyvenimo problemomis, kurios lieka pagrindinėmis ir mums.

Profesorius Viktoras Justickis

Ninka žinojo, kad joms dabar reikės nusileisti iki kaimo ir pasukti miško pusėn. Tačiau senelė pasuko į priešingą pusę – kalno viršūnės link. Ši viršūnė, lyg uola virš jūros, buvo aukštai virš jų, virš kaimo, virš didele tvora apsupto barono von Gehreno dvaro su grasinantį kumštį primenančiu iškiliu bokštu, aukštai virš iki pat horizonto besidriekiančių miškų ir tikriausiai buvo matoma nuo pat pasaulio krašto.

Ninka pažvelgė į senelę. Jos veide atsispindėjo susikaupimas ir prakilnumas.

Šią ilgą žiemą senelė Ninkai daug pasakojo apie senus, stebuklingus, pro amžių rūką jau vos matomus laikus, apie didingus aisčių dievus, apie tolimus protėvius, kurie patys buvo kaip dievai. Pasakojant jos žvilgsnis nuolat krypdavo į kalno viršūnę.

Ninka žinojo, kad ten, viršuj, daug amžių dieną ir naktį degė šventa amžinoji ugnis. Ten pat stovėjo aukštas medinis stulpas su ugnies valdovo Perkūno atvaizdu.

Amžinoji ugnis aisčiams buvo lyg tiltas tarp žemės ir dangaus. Ji kilo aukštai į viršų, jos liežuviai stiebėsi dar aukščiau, o nuo jų sklindantys dūmai siekė patį dangų. Dūmai nunešdavo į dangų aisčių maldavimus.

O iš dangaus pas juos nusileisdavo dievų išmintis, nepalaužiama stiprybė, nenugalimas tikėjimas savimi, savo tauta ir sėkmė, kuri jiems buvo be galo reikalinga tais neramiais laikais. Tai buvo laikai, kai kiekvieną dieną galėjo iš bet kur ateiti nelaimė, kai visur buvo priešai, kai audros ir šalčiai sunaikindavo pasėlius, kai baisios ligos pakirsdavo žmones. Nelaimingi atsitikimai, priešiškos klastingos dvasios, baisūs žvėrys – visa tai tykojo žmogaus kiekviename žingsnyje. Tokiame pasaulyje, apsuptas daugybės grėsmių ir pavojų, žmogus galėjo išgyventi tik kiekvieną dieną ir kiekviename žingsnyje globojamas ir padedamas dievų.

Čia, viršuj, prie amžinosios ugnies, būdavo galima užduoti dievams klausimą. Baltais drabužiais vilkintis išmintingasis Didysis Žynys, pakėlęs rankas link į dangų besiveržiančios ugnies, kreipdavosi į dievus tik jiems skirtais maloningais žodžiais ir žiūrėdamas į kylančius dūmus gaudavo dievų atsakymą.

Nuo šio kalno viršūnės atsiverdavo begalinės erdvės ir žemės plotai, o virš jos buvo tik dangus. Čia, prie amžinosios ugnies, rinkdavosi vyriausieji kaimo gyventojai spręsti ypač svarbių klausimų. Buvo tikima, kad, amžinajai ugniai apšvietus žmonių veidus ir sušildžius jų sielas, juos aplanko tikroji didžioji išmintis ir jų priimtą išmintingą sprendimą palaimina dievai.

Čia susirinkdavo kariai prieš išvykdami į karą. Dievai teikė jiems drąsos ir kariai grįždavo su pergale.

Čia būdavo deginami kritusių didvyrių kūnai, kad su laužo dūmais jų siela pakiltų į dangų. Tikėta, kad jei dūmai kyla tiesiai į viršų – siela išgelbėta, jei rūksta į šoną – pražuvusi.

Kiekvienas aistis žinojo, kad iš šios ugnies atsirado pasaulis, nemirtingi dievai ir viskas, kas gimsta ir miršta, klesti ir nyksta. Žinojo, kad iš jos atsirado visos pasaulio dvasios: medžio ir žolės, vėjo ir lietaus, miško ir jūros, mažytės skruzdėlės ir baisaus žvėries. Ugnis davė jiems sielą ir įžiebė gyvybę. O dar daugiau ji davė žmogui – ne tik sielą, bet ir protą. Kol gyva amžinoji ugnis, kol liepsnoja ir į dangų pas nemirtinguosius dievus kyla ugnies liežuviai ir dūmai, kol šventyklos žyniai atnašauja jiems aukas ir prašo jų išminties, tol dievai padeda aisčiams ir niekas jiems nebaisu.

Prie šventyklos, esančios ant pakylos, vedė septyni didžiuliai platūs laiptai. Jie buvo ypatingi. Kiekvienas jų vaizdavo vis kitą dangų. Aisčiai žinojo, kad virš pirmojo matomo dangaus yra dar šeši. Virš žemutinio dangaus – paslaptingosios dausos, kur po mirties nukeliauja aisčių sielos.

Aukštesniame danguje gyveno skaisčioji Saulė, kuri iškildavo rytais sparnuotų ugninių žirgų vežama, Mėnulis ir daugybė kitų dievų. Nakčiai čia pasislėpdavo Saulė, o dienai – žvaigždės. Iš čia ateidavo įvairūs orai, lietūs. Čia žiemodavo paukščiai. O septintajame aukščiausiame danguje buvo didžiojo dievo Perkūno karalystė. Jis – oro ir debesų valdovas, skatina augalus augti ir žaliuoti, nuo jo valios priklauso derlius. Jis yra didysis visų piktųjų jėgų tramdytojas ir žmonių globėjas. Griaustinis yra Perkūno balsas, o žaibas – jo ginklas, kuriuo jis baudžia drįstančius jo neklausyti. Jis aukščiausias iš visų dievų. Todėl turi ne vieną, o daug vardų – kiekvienas aistis žinojo juos visus. Perkūnas dar vadintas Praamžiumi, nes gyveno visus amžius ir dar anksčiau. Gyvaleidžiu, nes be jo valios nebūtų nieko gyvo. Ir Visgamčiu, nes jis valdo visą gamtą ir pats gyvena kiekviename medyje ir kiekvienoje žolelėje. Tai jis padovanojo žmonėms šią amžinąją ugnį.

Kryžiuočiai, į aisčių kraštą atėję prieš maždaug šimtą metų, tikėjo Perkūną ne mažiau nei aisčiai ir bijojo jo. Todėl atėjūnai pirmiausia užgesino amžinąją ugnį – kad aisčiai nebegalėtų prašyti savo dievų pagalbos. Kryžiuočių baimė buvo tokia stipri, kad jie ne tik užgesino ugnį, bet ir sugriovė šventyklą, norėdami palaužti aisčių dvasią. Siekdami iš jų atimti tautos atmintį, jie nužudė žynius, nukirto ir sudegino šventąjį ąžuolą, kuris ilgus amžius augo šventojo kalno viršūnėje.

Jeigu būtų galėję, kryžiuočiai būtų sulyginę su žeme visą kalną. Bet šis buvo ne jų valdžioje ir toliau išdidžiai kilo į dangų. Tada jie pavertė kalno viršūnę bausmių vieta. Ant plačios akmeninės pakylos, kur buvo šventykla ir daug amžių degė amžinoji ugnis, dabar buvo vykdomos bausmės. Čia stovėjo kartuvės. Priešais jas buvo sukalta medinė pakyla ir ant jos barono von Gehreno įsakymu būdavo nukertamos galvos. Greta pakylos – laužo vieta. Čia būdavo pririšami aisčiai, kuriems paskirta baisiausia bausmė – sudeginimas.

Visa tai turėjo visiems laikams sunaikinti aisčių meilę savo dievams ir pakeisti ją baime ir paklusnumu.

Kaskart įvykdę mirties bausmę budeliai skubėdavo čia pat užkasti savo aukų kūnus, kad aisčiai negalėtų nusinešti jų į miško gilumą ir atsisveikinti su mirusiaisiais pagal protėvių paprotį. Aisčiai degindavo kūnus dainuodami laidojimo dainas ir atiduodavo jų pelenus šventajam miškui. Jei nepavykdavo atlikti šių apeigų, jie ant kapo pastatydavo iš medžio išpjautą saulę su lelijos formos spinduliais ir mažyčiu mediniu tarsi dainuojančiu paukščiu.

Kelias iki kalno viršūnės buvo nelengvas – vingiuotas ir status. Senelė kelis kartus sustojo atsikvėpti. Kuo labiau artėjo prie viršūnės, tuo statesnis darėsi kelias ir lėtėjo jų žingsniai.

Viršūnę jos pasiekė jau visiškai sutemus ir danguje sužibus žvaigždėms. Pirmiausia Ninka pamatė akmeninę pakylą ir ant jos įrengtų kartuvių siluetą. Senelė ilgai stovėjo tylėdama, galiausiai rodydama į akmenis ištarė:

– Štai čia degė amžinoji ugnis, – ir kiek patylėjusi pridūrė: – Ir čia žuvo tavo tėvas ir broliai.

Ninka žiūrėjo viršun į kartuves. Jų tamsus siluetas aiškiai išsiskyrė naktinio dangaus fone. Virš jų balta, auksine ir mėlyna šviesa ramiai mirkčiojo ryški žvaigždė. Ji siuntė savo spindulius baltiems akmenims, ant kurių kažkada liepsnojo amžinoji ugnis, juodoms kartuvėms, laužo pelenams ir daugybei geltonžiedėmis gudobelėmis, žydraisiais viržiais ir varpiniais augalais apaugusių mažų kapų su medinėmis saulutėmis ir dainuojančiais paukščiais.

Paskui senelė nuvedė Ninką prie kito kalno šlaito. Jis buvo status kaip siena. Atsivėręs vaizdas gniaužė kvapą.

Ninka dar niekada nebuvo užkopusi taip aukštai. Ir dar niekada nebuvo mačiusi tokio žvaigždėto dangaus. Tamsiame danguje švietė tūkstančių tūkstančiai mažų ir didelių žvaigždžių, žvaigždžių būrių ir žvaigždžių debesų. Dangus buvo iškilmingas, džiaugsmingas, stebuklingas. Susižavėjimas užpildė Ninkos sielą. Ji pajuto nenumaldomą norą dainuoti arba ištarti gražius, iškilnius, nuostabius žodžius, kurie užpildytų visą pasaulį ir nuo kurių jis taptų toks pat nuostabus kaip šis žvaigždėtas dangus.

Bet kai Ninka pažvelgė žemyn, jai suspaudė širdį. Ten buvo tamsa, tiršta begalinė tamsa, dengianti žemę iki pat horizonto. Koks nuostabus, džiaugsmingas ir iškilmingas buvo dangus virš jos, toks tamsus, grėsmingas ir paslaptingas buvo pasaulis apačioje. Tai buvo jai nepažįstamas, visiškai kitoks pasaulis. Jo begalinė tiršta tamsa slėpė jai nesuprantamą gyvenimą. Tai buvo iki pat dangaus krašto besidriekiantis visiškai juodas tamsos vandenynas. Tačiau jame neatsispindėjo nė viena dangaus žvaigždutė.

Ninka įtemptai žiūrėjo į šią naktinio miško tamsą ir jai atrodė, kad ši tamsa taip pat įtemptai žiūri į ją, kad ji kažko laukia, kažką nuo jos slepia, kažkuo jai grasina.

Ninką su senele gaubė visiška tyla. Nebuvo girdėti paukščių čiulbesio, nejudėjo nė viena žolytė, nė vienas medžio lapas. Visi kažko įtemptai laukė.

Juodvi tyliai stovėjo tarp tamsių šventyklos griuvėsių ir taip pat įtemptai žiūrėjo į tamsų naktinį tolį.

Staiga viskas ėmė keistis.

Toli, dangaus ir žemės susitikimo vietoje, Ninka pamatė besiruošiančio pakilti mėnulio pašvaistę. Ji vis didėjo ir netrukus pasirodė mėnulio kraštas. Tokio mėnulio Ninka dar nebuvo regėjusi. Jis buvo neįtikėtinai didelis. Jo sidabrinė kerinti šviesa užpildė visą aplinką ir vis ryškėjo. Tai buvo stebuklinga šviesa. Ji traukė, įsakinėjo, buvo neįmanoma atitraukti nuo jos žvilgsnio.

Šioje šviesoje viskas aplinkui keitėsi, kiekvienas daiktas darėsi sunkiai atpažįstamas, galbūt tai tebuvo keistas mėnulio šviesos atspindys. O mėnulis vis plačiau skleidė savo sidabrinę šviesą ir atrodė, kad ši šviesa sako kažką prasmingo, paslaptingo ir žavingo. Atrodė, kad jo šviesoje slypi atsakymai į kažkokius svarbius klausimus.

Viskas aplinkui nepaliaujamai keitėsi. Mėnulio šviesa užpildė mišką ir jis tapo tarytum šviesos miestu; horizonte stūksantys kalnai virto stebuklingomis pilimis, pasakiškomis tvirtovėmis, senais griuvėsiais. Kiekvienas akmuo, kiekvienas medis tapo kažkuo nauju, nepažįstamu ir paslaptingu.

Ninka prisiminė viską, ką žmonės kalbėjo apie pilnaties magiją ir paslaptis: kad per pilnatį atgyja vaiduokliai, žmonės virsta gyvūnais, gyvūnai pradeda kalbėti žmonių balsais, išsiskleidžia tik pilnaties naktį žydinčios gėlės, o žmonės sapnuoja spalvingus pranašiškus sapnus.

Mėnulio šviesa vis ryškėjo. Ir Ninkai atrodė, kad netrukus įvyks kažkas… kažkas labai svarbaus ir neįtikėtino. Ne tik ji, bet ir visa aplinka buvo kupina laukimo jausmo.

Ir staiga viską aplink nušvietė stiprus tarsi sprogimas blyksnis – virš akmeninės pakylos, kur anksčiau buvo šventykla, o dabar bolavo kartuvių siluetai, sužibo ir iki pat dangaus pašoko ugnis.

Ši ugnis buvo ypatinga, visai nepanaši į įprastą ramiai liepsnojantį laužą. Galinga liepsna veržėsi tiesiai į viršų. Ugnies liežuviai virto ugnies bangomis ir jų galingi dūmai valdingai ir tiesiai kilo aukštyn iki pat dangaus.

Nuo šios ugnies buvo neįmanoma atitraukti akių. Kaip užkerėta Ninka su senele žiūrėjo į galingąją liepsną, besiveržiančią dangaus link, ir buvo aišku, kad šios ugnies negalima nei sustabdyti, nei suvaldyti, nei užgesinti, kad ji amžina…

Priešais laužą Ninka pamatė aukštą vyro figūrą ilgais baltais drabužiais. Jo akys ramiai žiūrėjo į ugnį.

– Tai Didysis Žynys Krivas Krivaitis, – sušnibždėjo senelė Ninkai.

Jo kairėje ir dešinėje mėnulis nušvietė tokias pat baltas ir lieknas moterų figūras. Buvo sunku suprasti, jos tikros ar išaustos iš mėnulio šviesos. Atrodė, kad jos visos virpuliuoja, lyg tai būtų ne tikros moterys, o tik jų atspindžiai vandens paviršiuje.

– Tai žynės – vaidilutės, – pašnibždomis tarė senelė.

Atrodė, kad nei į ugnį žiūrintis Didysis Žynys, nei vaidilutės nemato senelės ir Ninkos, kad jie užimti visai kitais, paprastam žmogui nesuprantamais reikalais. Tačiau netrukus Didžiojo Žynio žvilgsnis pakrypo senelės ir Ninkos pusėn.

Rodos, senelė tik to ir laukė. Ji paėmė Ninką už rankos ir juodvi pakilo plačiais laiptais.

Didysis Žynys pasilenkė, pakėlė Ninką ir pažiūrėjo jai į akis. Jo akys buvo neįprastai žydros. Ninka pasijuto taip, tarsi plauktų mėlynai švytinčiame vandenyne. Viskas aplink pradingo. Liko tik ši žydruma.

Žynio akys vis žvelgė į ją, atidžiai, kantriai, lyg klaustų: „Ar tu manęs neatpažįsti?“

Ir Ninka išvydo šviesų sapno paveikslą iš tolimų laikų. Ji ir Didysis Žynys stovėjo ant šio kalno. Apačioje iki pat horizonto jie matė mažas įvairių spalvų liepsneles. Ninka žinojo, kad šios liepsnelės – visų Žemėje gyvenančių žmonių sielos. Jos buvo skirtingos. Kai kurios švietė ramiai, kitos mirksėjo tarsi žvarbiame vėjyje. Vienos spindėjo ryškiau, kitos buvo vos matomos ir, atrodė, kiekvieną akimirką gali užgesti. Kai kurios žibėjo įvairiomis spalvomis, keitė jas, kitos švietė ta pačia spalva.

Retkarčiais tarp jų kaip stebuklas sužibdavo į kitas visai nepanaši, dieviškai graži, ryški, ypatinga, nuostabi siela. Tada Didžiojo Žynio akys nukrypdavo į ją ir visa didžiosios sielos išmintis, meilė ir galia per kalnus ir jūras keliaudavo ten, kur sužibo nuostabioji siela. Šie ją apgaubdavo, suteikdavo jai pagalbą ir siųsdavo jai išmintingas, šviesias, nuostabias mintis. Ir šiam žmogui atrodydavo, kad jį aplankė puiki įžvalga, dieviškas įkvėpimas, proto aiškumas ir stebuklingas supratimas, kad jam kilo mintis, kuri atvers žmonėms akis ir išgelbės pasaulį, kuri suteiks jam aukščiausiąjį supratimą, didžiausią jėgą ir drąsą.

Ninka išgirdo šių sielų muziką ir suprato, kad kiekviena siela – tai ne tik liepsnelė. Kiekviena siela turi savo muziką. Vienos muzika – tyli ir švelni, kitos – garsi ir stipri; vienos – linksma, kitos – liūdna ar svajinga; vienos – sudėtinga ir rafinuota, kitos – paprasta ir grubi; vienos – kviečianti pabūti ramybėje ir susimąstyti, kitos – audringa, kviečianti į kovą. „Vadinasi, – pagalvojo Ninka, – kad suprasčiau žmogų, turiu pamatyti jo vidinę liepsnelę ir išgirsti jo sielos muziką, nes iš jos gimsta žmogaus jausmai ir mintys, nuo jos priklauso, koks yra žmogus.“

Ji vėl pažvelgė į žynį. Jo žydros akys vis taip pat žiūrėjo į Ninką. Kurį laiką tylėjęs, jis tyliai pasakė:

– Ninka, tu matai žmonių sielas, tu girdi jų muziką. Tu būsi žynė!

„Žynė, žynė, žynė…“ – lyg aidas nuskambėjo jos ausyse.

Ninka gerai žinojo, kas yra žynys. Jos senelė buvo žynė. Mergaitei prieš akis iškilo daugybė žmonių, ateidavusių pas jos senelę. Rodėsi, jų galybė.

Vieni pasibelsdavo vakare, kiti ateidavo iš ryto, vieni išeidavo, kiti likdavo. Buvo tarp jų ir jaunų, ir senų, moterų ir vyrų, vietinių ir atkeliavusių iš tolimų kraštų. Vieni tyliai šnibždėdavo senelei savo bėdas, kiti garsiai skųsdavosi, priekaištaudavo, kažkam grasindavo, kažko reikalaudavo. Vienas skundėsi skausmu ir negyjančia žaizda, kitas buvo puolęs į neviltį. Buvo tokių, kurie viską prarado, neteko namų ir visų artimųjų. Trečias kalbėjo apie nepakenčiamas pono ir jo pakalikų patyčias, ketvirtas keikė likimą ar skundėsi savo liga.

Ninka ne viską galėjo suprasti. Bet ji matė tai, kas svarbiausia, – visus šiuos žmones pas jos senelę atvedė nelaimės. Tarp atėjusių nebuvo nė vieno laimingo. Kiekvieno jų gyvenimas susidėjo vien iš nelaimių. Ir kiekvieno pasakojimas buvo nelaimių ir skausmų istorija. Ir visų jų gyvenimai sudarė bekraštę nelaimių jūrą. Nelaimės užtvindė kaimus, iš kurių jie atėjo, ir išsiliejo į visą kraštą. Įvairios buvo jų bėdos, bet viena buvo bendra – visi jie nežinojo, kaip toliau gyventi.

Ir dar jie negalėjo suprasti, kodėl galingieji aisčių dievai juos apleido, kodėl šie padeda ne jiems, o jų priešams, prakeiktiems kryžiuočiams. Jie negalėjo suvokti, kodėl didieji dievai leido užgrobti jų kraštą, sunaikinti jų šventyklas, tyčiotis iš jų, ir nežinojo, kas laukia jų pačių, jų vaikų, visų aisčių.

Ninka matė, kad išmintingoji jos senelė daugeliui atėjusių buvo paskutinė viltis. Ji matė, kad senelė visa širdimi nori kiekvienam padėti, kad ji pasirengusi kentėti už juos, prisiimti jų skausmą ir bėdas. Ji guosdavo, patardavo, burdavo. Kartais žmonės iš tikrųjų išeidavo su viltimi. Bet Ninka pastebėjo ir tai, kad išėjus tokiam žmogui senelė tapdavo dar liūdnesnė.

Viskas, ką darė senelė, buvo tik lašas begalinėje žmonių nelaimių jūroje. Galingos šios visuotinės nelaimių jūros bangos nušluodavo senelės pastangas nepalikdamos pėdsako. Ir Ninka aiškiai suvokė, kad visa tai beviltiška, kad nei jos senelė, nei kažkas kitas nepajėgs išsemti tos nelaimių jūros.

O žmonės vis ėjo ir ėjo, rodėsi, niekada nesiliaus. Ninką ėmė kamuoti klausimas: „Kodėl? Kodėl taip yra?“ Ji labai norėjo paklausti senelės, bet negalėjo. Kažkas viduj jai sakė, kad išgirdus atsakymą pasaulis atrodys dar tamsesnis ir beviltiškesnis.

Tačiau kartą, išėjus eiliniam žmogui, Ninka nesusilaikė: „Senele, kodėl tiek žmonių kenčia?“

Senelės atsakymas mergaitės nenustebino. Ji pakartojo tą patį, ką sakydavo ir pas ją ateinantiems žmonėms: „Toks yra mūsų pasaulis. Tokį jį sukūrė galingieji dievai.“

Tačiau Ninka jautė, kad senelė jai kažko nepasako. Praėjo nemažai laiko ir ji vėl paklausė: „Senele, o kodėl galingieji dievai sukūrė tokį pasaulį, kur visiems taip blogai? Kodėl kenčia žmonės, kurie nieko blogo nepadarė? Kodėl geri žmonės patiria kančias? Kodėl žmonės miršta, serga, kodėl būna nelaimingi? Kodėl viską lemia ne tiesa, o jėga? Kam dievai sukūrė tokį pasaulį?“

Senelė tylėdama apkabino Ninką ir pasakė: „Negalvok apie tai. Tavęs laukia nelengvas gyvenimas. Bet jei tavo galvoj bus šie klausimai, jis taps nepakenčiamas.“

Ninka ir šįkart nenustebo. Ji žinojo, kad išgirs tokį atsakymą, ji jautė, kad daugiau nereikia klausinėti, kad senelė pasakė viską, ką galėjo pasakyti. Tačiau kažkas jos viduj negalėjo aprimti. Ir staiga jai išsprūdo žodžiai: „O kodėl galingieji dievai sukūrė tokį pasaulį? Senele, nejaugi jiems negaila šių žmonių, kurie pas tave ateina? Nejau didieji dievai yra beširdžiai, šiurkštūs, negailestingi, abejingi žmonių nelaimėms? Senele, tau taip jų gaila, tu taip nori jiems padėti, bet negali, nes esi silpna, tau sunku… O kodėl to nedaro aisčių dievai, juk jie galingi? Kodėl jie padeda ne aisčiams, o jų priešams?..“

Senelė nieko neatsakė, tik tapo dar liūdnesnė. Pagaliau ji tyliai ištarė: „Aš nežinau, ir niekas kitas nežino. Aš tik darau viską, ką galiu padaryti.“

„Štai ką daro žynys, – pagalvojo Ninka. – Būti žyniu – tai stengtis padėti žmonėms, net neišmanant, kaip padėti, guosti juos, teikti jiems viltį, gerai žinant, kad ta viltis apgaulinga, burti jiems laimę netikint, kad ji ateis. Štai ką reiškia būti žyniu.“

Ninka pažvelgė į Didįjį Žynį. Jis vis dar ramiai žiūrėjo į ją ir visų laikų išmintis švytėjo jo akyse. „Tai gal bent jis žino“, – pagalvojo Ninka. Žvelgdama jam tiesiai į akis uždavė tą patį klausimą:

– Kodėl? Kodėl visagaliai didieji dievai sukūrė tokį pasaulį?

Didysis Žynys pakėlė akis į dangų ir pasakė:

– Tik tas, kas sukūrė šį pasaulį, kas viską apie jį žino, galėtų tau atsakyti, kodėl jis toks. Mes nematome ir nežinome nė mažos dalelės to, ką mato ir žino jis. Jis mato ir supranta tai, ko mes nesuprantame ir galbūt niekada nesuprasime.

– Vadinasi, kai aš būsiu žynė, žmonės lauks iš manęs pagalbos, aš visa širdimi norėsiu jiems padėti, bet būsiu tokia pat bejėgė, kaip ir jie. Ir kai jie manęs paklaus, kodėl pasaulis toks, aš turėsiu atsakyti: „Aš, kaip ir jūs, nieko nežinau. Tik pats pasaulio kūrėjas žino tai…“ O kai jie paklaus manęs, kodėl jie kenčia, aš turėsiu atsakyti, kad toks yra pasaulis. Kai prašys patarti, ką jiems daryti, kad išvaduotų save ir savo artimuosius iš visų nelaimių, aš nežinosiu atsakymo.

Didysis Žynys ilgam nutilo, jį apgaubė dar tirštesnė tamsa. Ji tapo tokia tiršta, kad Ninka vos galėjo įžiūrėti jo tamsų siluetą, nors jis stovėjo visai greta. Iš tamsos pasigirdo tylus jo balsas:

– Ką gi, Ninka. Aš neturiu atsakymo į tavo klausimą, bet tu jį gausi. Aš galiu tai padaryti… Yra tik vienas būdas sužinoti, kodėl pasaulis toks, koks yra. Reikia pačiai tapti visažiniu dievu ir pasaulio kūrėja. Tada tu žinosi viską, ką kurdamas pasaulį žinojo jis, matysi viską, ką matė jis, ir patirsi tai, ką jautė jis. Tik taip sužinosi, kodėl jis sukūrė tokį pasaulį.

Žynys lėtai iškėlė rankas virš Ninkos ir viskas aplinkui pradėjo žaibiškai keistis. Visą erdvę užpildė garsai ir žaibai. Atrodė, kad pasaulis prisipildė galingos, žaibuojančios, visomis spalvomis spinduliuojančios energijos. Ninka jau nebematė Didžiojo Žynio, neberegėjo kalno, ant kurio jie stovėjo, iš akių išnyko ir apačioje dunksojęs tamsus beribis miškas.

Visa tai pakeitė begalinis ugninės energijos pripildytas kunkuliuojantis pasaulis. Jame dar nebuvo nieko – nei žemės, nei dangaus, nei žvaigždžių, nei visatų. Vien kunkuliuojantys, susiliejantys, besimaišantys ir susiduriantys, šviesa ir jauna energija spinduliuojantys ir saldžios nuojautos pilni šviesos srautai. Jie žavėjo, stebino, viliojo.

„Tai štai koks buvo pasaulis pradžioje! – pagalvojo Ninka. – Vadinasi, jis nebuvo nei tamsus, nei tuščias, nei negyvas. Jis buvo pilnas judėjimo, šviesos, gyvybės. Tai štai ką matė pasaulio kūrėjas pradžioje.“

Žiūrėdama į aplink kunkuliuojančius šviesos srautus Ninka pajuto, kad šviesa pripildo jos sielą, ir per visą jos kūną perėjo saldus virpulys. Ją apėmė galingas noras surinkti visų šių chaotiškų šviesos srautų energiją ir nukreipti ją – sukurti kažką neapsakomai nuostabaus ir didingo.

„Tai štai ką jautė kūrėjas, kai pradėjo kurti pasaulį“, – pagalvojo ji.

Ir staiga ją apėmė dar vienas jausmas. Ninka pasijuto visagalė. Šis jausmas buvo nuostabus! Ji pajuto, kad jai nėra jokių kliūčių, kad pranyko visos jos problemos ir sunkumai. Kiekvienas jos noras, kiekviena mintis akimirksniu virsdavo tikrove. Tai buvo fantastiška! Ninka jautė, kad viskas pasaulyje lengvai paklūsta jos norams. Atrodė, pasaulis tapo nepaprastai lengvas, sukurtas vien iš begalinių galimybių. Tai buvo neapsakomas, begalinis džiaugsmas, kurį gali patirti tik dievai ir kurio niekada nepatirs joks žmogus.

„Tai štai ką reiškia būti visagaliu ir štai ką jautė kūrėjas kurdamas pasaulį“, – mąstė Ninka.

Ir tada atėjo naujas jausmas – nenumaldomas noras kurti. Visa pasaulio energija kunkuliavo joje, perpildė ją. Jos buvo tiek, kad ji galėjo viską sugriauti ir atstatyti. Jos buvo tiek, kad ji galėjo nušluoti bet kokią kliūtį ir sukurti tūkstančius pasaulių.

„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – pagalvojo Ninka.

Po akimirkos ją užplūdo dar vienas jausmas – galingas noras sukurti kažką nuostabaus, be galo gražaus ir didingo – naują pasaulį. Pasaulį, visiškai nepanašų į tą niūrų ir piktą pasaulį, kuriame ji gyvena. Jos naujasis pasaulis turi būti nepaprastai gražus, džiaugsmingas, teisingas. Jame viešpataus laimė ir grožis, meilė ir susižavėjimas. Jame bus šviesa, bet nebus šešėlio, bus džiaugsmas, bet nebus liūdesio, bus gyvybė, bet nebus mirties, bus malonumas, bet nebus skausmo. Tai bus išminties kupinas pasaulis, kuriame viskas turės prasmę. Ji nė sekundės nesuabejojo, kad jį sukurs. Juk ji buvo visagalė, ji galėjo viską ir nebuvo nieko visatoje, kas galėtų ją sustabdyti.

„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – vėl pagalvojo Ninka.

Iš šios minties gimė klausimas: „Koks gi turi būti šis nuostabus pasaulis, kurį aš noriu sukurti?“

Ir staiga prieš Ninkos akis ėmė atsirasti ir dingti įvairūs pasauliai.

Kokie skirtingi jie buvo! Tarp jų buvo ir žaibiškai besikeičiančių, nieko pastovaus neturinčių pasaulių. Bet buvo ir ramių, sustingusių, geometriškai taisyklingų, kuriuose viskas apibrėžta ir sutvarkyta. Buvo didžiulių ir galingai besiplečiančių pasaulių, kurie kiekvieną sekundę užkariaudavo vis naujus visatos plotus. Buvo ir mikroskopiškai mažų, jaukių pasaulėlių, kurie, nepaisant mažumo, buvo neišsemiamai įvairūs. Buvo pasaulių, kur žvaigždės ir planetos judėjo nuostabaus grožio sferose ir užpildydavo erdvę stebuklinga muzika. Tačiau buvo ir rūsčių, negyvų pasaulių, kur begalinėje tamsioje erdvėje susidurdavo seniai mirusios žvaigždės.

„Tai štai apie ką galvojo pasaulio kūrėjas! – mąstė Ninka. – Jis galvojo apie tai, koks turi būti pasaulis, kurį jis sukurs! Ir išvydo daugybę pasaulių. Kaipgi jis pasirinko?“ – klausė ji savęs.

Prieš Ninkos akis vis iškildavo įvairiausi pasauliai. Vienas žavėjo švytėjimu, tačiau po akimirkos ji pamatė ir jo tamsų šešėlį. Kitas stebino nuostabia įvairove, bet už jos slypėjo beviltiškas chaosas. Trečiasis stulbino įstabiomis audromis, ugnikalnių išsiveržimais, bet šis didingas pasaulis stokojo ramybės. Kiekvienas šių pasaulių buvo nepaprastai gražus, bet tebuvo tolimas to nuostabaus pasaulio, apie kurį svajojo Ninka, atspindys.

„Kaipgi aš sukursiu tą išsvajotą nuostabųjį pasaulį? – klausė savęs Ninka. Nė vienas iš pro ją praslenkančių pasaulių nebuvo toks. – Kaip padaryti, kad būsimame nuostabiajame pasaulyje derėtų judėjimas ir ramybė, begalinė įvairovė ir begalinis paprastumas bei aiškumas, šviesa ir šešėlis? Kaip padaryti, kad jame nebūtų nelaimių ir liūdesio, skausmo ir sielvarto?“

Nauji pasauliai toliau keitė vienas kitą. Kiekvienas buvo savotiškai gražus ir įdomus. Bet tarp jų nebuvo to vienintelio, kurį Ninka norėjo sukurti. Ir kuo daugiau jų pamatydavo, tuo mažiau tikėjosi, kad toks pasaulis atsiras.

„Nejaugi ir Dievas, kurdamas šį pasaulį, jautė tą patį? Nejaugi jis, kaip ir aš, norėjo nuostabaus pasaulio ir nežinojo, kaip jį sukurti ir koks jis turi būti? O gal to negalėjo padaryti netgi jis?“ – mąstė Ninka.

Jai žaibiškai dingtelėjo mintis: „Žinau! Žinau, koks turi būti šis pasaulis! Turiu sukurti pasaulį, tiksliai tokį, kokia esu aš pati. Aš turiu jį sukurti pagal savo paveikslą.

Aš esu begalinė. Ir kiekviena šio pasaulio dulkelė turi būti tokia pat begalinė kaip aš. Kaip manyje yra visas pasaulis, taip kiekviename vandens lašelyje bus paslėpti vandenynai, be galo gilūs ir platūs, pasiutusiai audringi ir neapsakomai ramūs, tušti ir perpildyti gyvybės. Ir kiekvienas smėlio grūdelis turės savyje didžiulius kalnus ir neaprėpiamus kalnynus. Kaip manyje yra viskas, kas buvo ir kas bus, taip ir kiekvienoje naujo puikaus pasaulio akimirkoje slypės visa amžinybė.

Tai ne viskas. Kaip aš dabar noriu sukurti naują pasaulį pagal savo paveikslą, taip ir kiekviena dulkelė, kiekvienas vandens lašas, kiekvienas smėlio grūdas norės keisti pasaulį pagal save. Kiekvienas iš jų keis jį, kol gims jo trokštamas, jam mielas, jam paklusnus pasaulis.

Mane perpildo energija ir noras kurti. Ir lygiai taip pat kiekvienoje dulkelėje ir kiekviename vandens laše glūdės neišsenkamos jėgos, kurios veršis į išorę siekdamos paversti tą dulkelę, tą grūdelį, tą lašelį tuo, kuo jie norėtų būti: didžiuliu kalnynu ar beribiu vandenynu. Ir kiekvienas daiktas naujajame nuostabiajame pasaulyje bus gyvas ir perpildytas stebuklingų jėgų, kaip ir aš, jaus begalinę energiją ir troškimą kurti, judėti, keistis, tapti savimi ir sukurti pasaulį pagal savo paveikslą.

Taip, taip! Tai ne aš kursiu naująjį pasaulį, tai darys kiekvienas vandens lašas ir kiekvienas smėlio grūdelis, kiekvienas medis ir kiekvienas žmogus. Kiekvienas iš jų kurs pasaulį, apie kurį svajoja, ir galiausiai šie pasauliai susilies į vieną viską apimantį, visų išsvajotą, nuostabų pasaulį. Jis bus gyvas, begalinis ir kupinas stebuklingų jėgų, kaip ir aš. Toks pasaulis sujungs viską: jis bus didingai ramus ir kartu pilnas judėjimo, be galo įvairus ir kartu vieningas. Kiekviena smėlio dulkelė užims jame jai tinkamiausią vietą. Kiekvienas vandens lašas jame bus toks, koks nori būti.“

Ninka pakėlė ranką ir pasakė:

– Tebūnie!

Vos jai tai ištarus, ėmė keistis šviesos srautai ir iš jų pradėjo gimti pasaulis.

Pradžioje gimė Didysis Vienis – begalinė šviečianti, sąmoninga, gyvybės pilna Pasaulio jūra. Tai nebuvo vanduo. Tai buvo gyvybės, džiaugsmo, laimės, amžinybės jūra. Ši pirminė jūra pagimdė antrąjį didįjį pasaulio pagrindą, Didžiąją Dvejybę – pasaulio priešingybes: vyrą ir moterį, gėrį ir blogį, meilę ir neapykantą, laimę ir skausmą su kančia, šviesą ir tamsą, žemę ir dangų, šilumą ir šaltį, tiesą ir melą, gyvenimą ir mirtį ir nesuskaičiuojamą daugybę kitų.

Paskui Ninka pamatė, kaip visų šių nesuskaičiuojamų priešingybių sūkurys sujungė Didįjį Vienį ir Didžiąją Dvejybę ir taip atsirado didžiulis, smarkiai besisukantis, dangų siekiantis Pasaulio viesulas, o iš jo gimė Pasaulio medis. Ninka iš karto suprato, kad tai būtent jis. Senelė jai buvo pasakojusi apie šį stebuklingą medį. Tai medis, kuris jungia tris pasaulius: žemę, dangų ir požemį. Iš jo gimė viskas, kas yra danguje, žemėje ir požemių pasaulyje. Jis kiekvieną akimirką augo ir keitėsi. Jo lapijoje išsiskleisdavo gėlės ir paslaptingos dvasios, gyveno nuostabūs paukščiai ir nesuskaičiuojama daugybė gyvūnų.

Kai ryškiai šviečiantis mėnulis tamsioje erdvėje pasiekė aukščiausią ir tolimiausią savo orbitos viršūnę, didysis Pasaulio medis staiga virto pasauliu – milžinišku, spindinčiu.

Šis naujas, didingas, audringas pasaulis buvo nuostabus. Jis buvo stulbinamas.

Jis buvo begalinis ir neišsenkamas. Jame iškildavo ir vėl pradingdavo žemynai. Jie paskęsdavo bedugniame vandenyne ir vėl išnirdavo. Juos padengdavo ledynai ir vėl užklodavo žaluma. Atsirasdavo, suklestėdavo ir žlugdavo didingos imperijos. Iškildavo ir pradingdavo tautos. Nepaliaujamai kito gamta ir dangus, oras ir vandenys. Nuolatiniai žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai ir gaisrai keitė šio pasaulio veidą. Jis niekada nebuvo vienodas, jis visą laiką kito.

Ninka vis žiūrėjo į šį pasaulį, į jo begalines erdves ir neaprėpiamą mėlyną dangų virš jų. Ji matė didžiulius kalnus. Kiekvienas iš jų buvo nuostabus ir unikalus. Kaip ir kiekvienas šių kalnų akmuo. Ninka matė beribius vandenynus ir tokį pat beribį dangų virš jų. Kiekvienas vandenynas alsavo didybe, jų vandenys, gelmės ir bangos buvo neapsakomai gražūs ir kiekvienas jų lašas, kiekvienas dugne gulintis akmuo ir kiekvienas čia gyvenantis padaras buvo nuostabus, vienintelis ir nepakartojamas. Ninka matė beribius miškus. Kiekvienas jų medis buvo nepaprastas ir išskirtinis, kaip ir kiekvienas medžio lapas.

Buvo neįmanoma atitraukti akių nuo šio nuostabaus, spalvingo, kunkuliuojančio, nepaliaujamai besikeičiančio, vis naujas formas įgyjančio pasaulio.

Tačiau staiga Ninka pajuto, kad kažkas ne taip. Kažkur ji jau matė šį pasaulį. Jis buvo jai pažįstamas.

Taip, tai buvo toks pat pasaulis, kaip tas, kuriame ji gyveno. Svarbiausias panašumas buvo kova. Kaip ji ir norėjo, kiekvienas smėlio grūdelis troško tapti kalnynu. Tačiau jam trukdė kiti grūdeliai, kurie norėjo to paties. Todėl pasaulyje iškildavo galingos imperijos, bet jas įveikdavo kitos, dar galingesnės. Kiekviena žolelė, kiekvienas medis, kiekvienas žvėris turėjo kovoti, kad jo nesunaikintų kiti. Kiekvienas turėjo akyliai stebėti aplinką, kad laiku pamatytų pavojų ar galimybę užpulti kitą. Kiekvienas turėjo kovoti arba žūti.

„Tai štai kokį pasaulį sukūriau. Maniau, kad kiekviena dulkelė galės keisti pasaulį ir daryti jį tokį, kokio nori. Tai virto į amžiną karą, kuriame visi kovoja vieni prieš kitus. Aš sukūriau pasaulį, kur yra tik nugalėtojai ir nugalėtieji, stiprūs ir bejėgiai. Primityvi, bet stipri tauta užpuola silpnesnę ir pavergia ją. Ir visada šioje kovoje nugali ne tas, kuris doresnis, sąžiningesnis, kilnesnis, ne tas, kuris nori gero kitiems, o žiauresnis ir stipresnis. Jėga vienintelis tikras turtas. Tai štai ką pamatė Dievas, kai sukūrė tokį pasaulį, – mąstė Ninka, ir nusivylimas aptemdė jos sielą. – Tai ko gi trūksta mano pasauliui? Matyt, aš nedaviau jam kažko labai svarbaus. Bet ko? Ko stinga šiam galingam, dinamiškam, kunkuliuojančiam, energijos ir veržlumo kupinam pasauliui?“

Ninka žiūrėjo į jo begalinį judėjimą, sprogstančius kalnus ir iškylančius žemynus ir mintyse vis kartojo tą patį klausimą: „Ko trūksta šiam pasauliui?“

Ir staiga ji pasakė:

– Žinau! Žinau, ko trūksta šitam pasauliui! Jam trūksta susižavėjimo!

Taip, susižavėjimo. Viskas šiame pasaulyje yra nuostabu ir žavinga. Žavingas kiekvienas augalas ir kiekvienas kalnas, nuostabus yra kiekvienas žmogus ir gyvulys, kiekvienas vandens lašas ir begalinis vandenynas. Taip, jie nuostabūs. Tačiau nė vienas iš jų to nežino. Ir niekas nežino, koks nuostabus šis pasaulis. Nuostabus ir žavingas yra kiekvienas vandenyno lašas. Tačiau nė vienas iš jų nežino, koks žavingas yra jis pats ir kiekvienas kitas lašas. Be galo nuostabus yra kiekvienas miško medis ir kiekvienas jo lapas. Tačiau nė vienas iš jų nežino, koks nuostabus jis pats ir kokie nuostabūs yra visi kiti medžiai ir lapai.

O jeigu jie tai matytų, jei atsivertų visam šiam grožiui ir didybei, jie tiesiog negalėtų nesižavėti. Šis susižavėjimas būtų toks stiprus, kad būtų neįmanoma viso to nepamilti. Pamilę jie imtų trokšti gero vieni kitiems. Užuot siekę pašalinti kitą, užuot kovoję su juo, jie norėtų, kad jis būtų, nes jis toks nuostabus, toks begalinis… Užuot kovoję su kitu, jie trokštų žiūrėti į jį, kalbėti su juo, pažinti jo nuostabią sielą, tapti su juo vieniu…

Dabar jie visi akli ir to nemato. Jie mato vandenį, bet nemato nuostabaus vandenyno, jie mato akmenį, bet nemato jame slypinčio didingo kalnyno. Jie nemato vandenyno, kalno, miško medžio sielos. Jie nemato ir kito žmogaus sielos.

Todėl jie nemato ir daug kitų dalykų. Jie nemato, kad visas juos supantis pasaulis, kiekviena jo dulkelė – tai pilnas gyvybės, begalinis ir žavingas pasaulis. Jiems šis pasaulis atrodo negyvas ir neįdomus. Jie nemato juos supančių daiktų sielų. Tai, kas yra aplink, juos domina tik tiek, kiek jie gali tai panaudoti savo siauriems tikslams. Jie nemato vandenyno didybės, jiems tai tik daug vandens. Jie nejaučia miško dvasios, jiems tai tik daugybė medžių. Dėl to jų siela uždaryta grožiui, susižavėjimui, aplinkinio pasaulio didybei.

Taip! Jie gaus susižavėjimą ir praregės…

Ir tada viskas pasikeis. Jie ims džiaugtis. Dabar jie niūrūs ir susirūpinę, nes nesupranta, koks nuostabus yra jų pasaulis, koks įstabus gyvenimas ir kokia laimė, kad jie gimė ir gali tuo džiaugtis.

Ir tada jiems gims laimė. Kad ir kokia bėda juos ištiktų, jie visada žinos, kad yra be galo turtingi, nes turi mano didžiąją dovaną – nuostabų pasaulį, nuostabų mišką, nuostabius žmones aplinkui.

Ir dar jiems gims dėkingumas. Jis pakeis pyktį ir norą kovoti. Tai bus, visų pirma, dėkingumas man. Praregėję jie pajus begalinį dėkingumą man už tai, kad aš padovanojau jiems šį nuostabų pasaulį ir gyvenimą…

Ir dar jiems gims išmintis. Dabar jie išdidūs, didžiuojasi savimi ir nori didžiuotis dar labiau. O tada jie supras, koks didingas yra pasaulis ir kokia laimė būti maža jo dalele.

Ir tada jie mylės mano išsvajotą pasaulį. Tada šis pasaulis ims panašėti į pasaulį be sielvarto ir ligų, neapykantos ir mirties, kur kūryba nėra naikinimas. Aš dabar tiksliai nežinau, koks bus tas būsimas pasaulis. Ir pasaulis nežinojo, koks jis bus. Tačiau kiekviena dabartinio besivystančio, besiveržiančio pirmyn pasaulio dulkelė buvo perpildyta troškimo tapti savimi ir kartu būti harmonijoje su didingu ją supančiu pasauliu.

Taip, jiems trūksta susižavėjimo. Ir jiems trūksta stebuklingos būtybės, kuri paliestų jų akis ir pasakytų: „Praregėk!“, kad jie atsimerktų ir išvystų aplinkinį pasaulį, visas jo spalvas.

Tai bus fantastiškas jausmas. Tokį jausmą patiria nuo vaikystės aklas žmogus, kai staiga praregi ir pamato grožį, kuris toli lenkia viską, ką galėjo įsivaizduoti.

Aš žinau, ko jiems trūksta! Jiems trūksta manęs…

Aš būsiu ta, kuri palies jų akis ir pasakys: „Praregėk…“ Aš įleisiu į jų širdis susižavėjimą, meilę, džiaugsmą, išmintį. Mano dėka jie pamatys tikrąjį pasaulį, patirs begalinį dėkingumą, kad gimė ir regi jį…

Ir kiekvienas norės to, ko noriu aš: kad pasaulis būtų nuostabus, kad visi jame būtų laimingi. Ir kiekvienas padės man jį tokį sukurti. Ir kiekvienas su džiaugsmu darys viską, kad jis toks būtų. Didieji dievai ir žmonės pasaulį kurs kartu.

Ir šviesa įsiliejo į Ninkos širdį – ji žinojo, ką ir kam darys.

Ji vėl stovėjo ant kalno viršūnės greta Didžiojo Žynio, kuris tyliai žiūrėjo į ją. O aplinkui buvo ši šviesa…

Ir ji pasakė:

– Aš noriu būti žyne…